O iš ekonominės perspektyvos situacija atrodo taip. SAM, kurios tikslas užtikrinti piliečiams sveikatos priežiūros paslaugos prieinamumą, peržiūrėjo seniai nekeistą kompensuojamųjų vaistų antkainių skaičiavimo tvarką. Ekonominiu požiūriu, jeigu bandoma nustatyti antkainius, jie turėtų būti tokie, kad užtikrintų rinkoje pakankamą kiekį prekės ir efektyvią konkurenciją, t. y. antkainiai turėtų padengti įmonių kaštus. Kadangi SAM pati vaistais neprekiauja ir įmonių kaštų nežino, tikėjosi, kad LVA, kaip vaistinių atstovė, surinks duomenis iš savo narių. KT išvadoje pateikti duomenys rodo, kad vaistininkai pirmiausia susiderino, kokių antkainių paprašyti, paskui prie norimų antkainių priderino ir vėl tarpusavyje susiderino savo „tipinius“ kaštus, o tada šią suderintą informaciją pateikė SAM. Galiausiai SAM patvirtino naujus kompensuojamųjų vaistų antkainius ir naują jų skaičiavimo metodiką, pagal kurią:
· Visi mažmeniniai ir dalis didmeninių kompensuojamųjų vaistų antkainių padidėjo, dėl to turėtų išaugti ir vaistinių pelnas, ir vaistinėms iš privalomojo sveikatos draudimo fondo (PSDF) mokama suma, ir vartotojų už kompensuojamuosius vaistus primokama suma. Ar tai, kad viskas turėtų išaugti, yra blogai ir neefektyvu? Ekonominiu požiūriu nebūtinai. Vis dėlto, jeigu antkainių nepakeitus vaistinėms negrėsė išeiti iš rinkos, tada toks pokytis laikytinas ir blogu, ir neefektyviu.
· SAM įtvirtino ne didžiausius, kaip buvo anksčiau, bet fiksuotus kompensuojamųjų vaistų antkainius. Vaistininkų „paprotinta“ SAM tai motyvavo siekiu „užtikrinti, kad pacientai už kompensuojamuosius vaistus visose vaistinėse mokėtų vienodai“, nes tada „vaistinės <...> konkuruotų farmacinės paslaugos kokybe (nebe vaistų kaina <...>)“. O čia kyla jau keli klausimai. Pirma, ar tos priemokos bus „vienodai mažos“, ar „vienodai didelės“? Antra, kodėl SAM nenorėjo leisti vaistinėms konkuruoti pagal abudu kriterijus – ir kokybę, ir
kainą??! Ekonominiu požiūriu fiksuotos kainos įvedimas yra ir neefektyvesnis, ir žalingesnis negu kainų „lubų“ nustatymas.
· Dar daugiau, SAM įtvirtino, kad vaistinės, norinčios taikyti kompensuojamųjų vaistų nuolaidas pacientams, tokią pačią nuolaidą turėtų taikyti ir PSDF kompensuojamai vaisto kainos daliai. Skamba gal ir gerai – jeigu suteiki nuolaidą pacientui, būk malonus, suteik ją ir valstybei. Tačiau, anot vaistininkų, „tokias strategijas kaip Camelia tai labai išbrangins <...> veiks kaip netiesioginė kainų fiksavimo priemonė“. Taigi, siekdama galimos naudos PSDF, SAM neįvertino, kad verslui bus per brangu suteikti pacientui ankstesnę nuolaidą. Taigi nuolaidos nebegaus ne tik PSDF, bet ir pacientas! O čia jau vienareikšmiškai yra ir kainų padidinimas, ir tiesioginė skriauda vartotojams.
Dabar labiausiai valkiojamas argumentas prieš KT sprendimą yra klausimas, ką tada veikti asociacijoms, jeigu joms neleidžiama ginti savo narių interesų, kuriuos ginti jos ir yra sukurtos. Žiūrint iš ekonominės pusės, verslo asociacijos, kurių pagrindinis tikslas yra lobizmas, visada yra neefektyvios visuomenės požiūriu. Jų tikslas yra padidinti rinkos galią, didesnė rinkos galia reiškia galimybę pakelti kainas, o aukštesnės kainos lemia rinkos neefektyvumą. Neefektyvu yra iš abiejų pusių: tiek vartotojų, kuriems kyla kainos ir mažėja parduodamas prekės kiekis, tiek visuomenės, kurioje dalis išteklių yra iššvaistomi įvairaus plauko lobizmui (t. y. tų pačių asociacijų veiklai). Nors lobizmas nėra teisiškai draudžiamas, jis visada turi būti po didinamuoju stiklu. Galbūt lobizmas ir nepadarys didelės žalos rinkai, jeigu į asociaciją bursis smulkieji, bet kelių stambiausių rinkos žaidėjų susibūrimas padidina jų galimybes susitarti ir yra labai pavojingas!
Taigi, ką LVA ir nubaustoms vaistinėms reikėjo daryti, kad ir vilkas būtų sotus (SAM gautų prašomus duomenis), ir avis sveika (vaistinės ir jų asociacija išvengtų baudų)? Nederinti ir nesitarti dėl antkainių! LVA turėjo nusiųsti vaistinėms prašymą pateikti SAM prašomus duomenis atskirais el. laiškais kiekvienai savo narei, o gautus duomenis paprasčiausiai nusiųsti SAM. Tada SAM galimai būtų galėjusi užtikrinti objektyvų antkainių nustatymą atsižvelgdama ne į vaistinių susiderintus, bet į mažiausius arba vidutinius skirtingų vaistinių pateiktus kaštus. Taip būtų skatinamos kaštų požiūriu efektyviausios vaistinės ir užtikrinamas efektyvesnis reguliavimas.
Kas iš tokio susitarimo dėl kainų galėjo pralaimėti? Pirmiausia, vartotojai, kurie neteko galimybės vaistus nusipirkti pigiau ir galbūt apskritai neteko galimybės įsigyti tam tikrą vaistą, nes dėl
didesnių PSDF išlaidų jis nebuvo įtrauktas į kompensuojamųjų vaistų sąrašą. Antra, valstybė, nes rinkoje sumažėjo konkurencija, vaistai pabrango, o mūsų mokesčiai naudojami neefektyviau.
Dar vienas sklandantis argumentas yra apeliavimas į gailestį. Pirmiausia vaistinėms („kokios didelės baudos...“), tada pacientams („vaistinės pakels kainas, kad susimokėtų joms skirtas baudas...“). Taip, baudos didelės, bet, pirma, baudos negali būti didesnės negu 10 proc. praėjusių metų vaistinių pajamų (taigi panašu, kad tos pajamos irgi ne iš mažųjų...) ir, antra, baudos turi būti pakankamai didelės, kad ne tik padengtų padarytą žalą visuomenei, bet ir atgrasintų šiuos ir kitus ūkio subjektus nuo panašių pažeidimų. Gailesčio pacientams argumentas taip pat yra ekonomiškai nepagrįstas. Juk jokia įmonė, netgi monopolininkė, negali „kiek nori“ pakelti kainų. Nebent ji siektų ne kuo didesnio pelno, bet kuo labiau nuskriausti vartotojus, kas yra labai abejotina... O jeigu įmonė rinkoje yra ne vienintelė (kaip vaistinių atveju), ji turi konkuruoti su kitomis įmonėmis! Vadinasi, jeigu nubaustos vaistinės ir mėgins kažkiek kelti kainas, jos negalės kainų pakelti tiek, kad taptų nekonkurencingos, palyginti su kitomis vaistinėmis.
Taigi, iš ekonominės pusės žiūrint, šiuo susitarimu žala vartotojams bei valstybei padaryta buvo. Maža to, žala vis dar tęsiasi. Ir tęsis tol, kol SAM pakeis kompensuojamųjų vaistų antkainių tvarką. Norisi tikėti, kad tai padarys nieko nelaukdama ir kuo greičiau.
Komentaro autorė Vaiva Petrylė, VU Ekonomikos ir verslo administravimo fakulteto ekonomistė