Nuo gruodžio 11-tosios atėję į vaistinę įsigyti kompensuojamųjų vaistų, nenustebkite, jei negausite įprastos ir lauktos nuolaidos. Nuo šios dienos Sveikatos apsaugos ministerija vėl pakeitė prekybos vaistais taisykles. Šį kartą ji sureguliavo nuolaidas, taikomas kompensuojamųjų vaistų priemokai. 2009 metų viduryje patvirtinus Vaistų kainų mažinimo bei jų prieinamumo didinimo planą, prekybos vaistais reglamentavimas keičiasi dažniau nei oras Lietuvoje. Nuo šių metų balandžio buvo nustatyti maksimalūs vaistų antkainiai, vaistinės įpareigotos informaciją apie vaistus teikti ekranuose, gydytojai – vaistus išrašyti bendriniu pavadinimu, keitėsi kompensuojamųjų vaistų sąrašai.
SAM skaičiuoja, kad vaistų kainos gyventojams dėl pritaikytų priemonių jau sumažėjo apie 10–11 procentų ir taip visi Lietuvos gyventojai sutaupė apie 160–180 mln. litų. Nežinau, ar tokios pat nuomonės laikosi patys Lietuvos gyventojai ir prekiautojai vaistais. Tačiau SAM teisingais ir neteisingais būdais pigindama vaistus, jau žengia priešinga kryptimi. Politikai kainas nori mažinti tik patys, ir nusprendė nebeleisti to daryti vaistinėms. Nes kai ministerija mažina kainas – tai vaistų prieinamumo didinimas, o kai tai daro patys rinkos dalyviai – tai jau nepagrįsto vartojimo skatinimas! Ministerija pranešime teigia, kad „kai kurios vaistinės gyventojams ... siūlo įvairią natūrinę ir finansinę naudą ir taip skatina vaistų neracionalų vartojimą“ ir informuoja, kad nuo gruodžio 11 dienos draudžiama nuolaidų kortelėse sukauptus pinigus naudoti priemokai sumokėti, arba pritaikyti nuolaidą vaisto mažmeninei kainai, jei pirkėjas turi lojalumo kortelę, arba atsiskaityti vaistinių išduotais „Xlitais“ arba dovanų čekiais, arba duoti dovanų kitą preparatą. Visi šie draudimai galios įsigyjant į kompensuojamųjų vaistų sąrašą įtrauktus vaistus ir medicinos pagalbos priemones. Kompensuojamųjų vaistų srityje nuolaidą galės taikyti tik vaistų gamintojas, šią nuolaidą deklaruodamas centralizuota tvarka.
Lig šiol nuolaidas iš gamintojų išsiderėdavo konkretūs didmenininkai, kad galėtų ją prinešti iki vartotojo per konkrečią vaistinę ar vaistinių tinklą. Dabar vaistinėms uždrausta konkuruoti nuolaidomis, taigi nebeaišku, kas bus tas derybininkas, kuris dėl nuolaidų derėsis. Gal valstybės tarnautojai užims ir šią – derybininko – poziciją? Juk jie dabar yra vaistų kainų mažinimo monopolistai! Jie pasakė, kokie turi būti antkainiai, kaip išrašomi receptai, įsikišo net į įrangos klausimus, pasisakydami dėl ekranų vaistinėse dydžio. Gal jie ir išsiderės tokio dydžio gamintojo nuolaidą, kuri būtų ne per didelė vartotojui, tačiau ne per maža, kad valdžia išleistų ne per daug lėšų vaistų kompensacijoms. Tik daug vilties pirkėjams suteikti nėra pagrindo – ministerijai itin sunkiai sekėsi sukurti antkainių ir nuolaidų taikymo tvarkų aprašus. Vos įsigaliojusios, jos buvo keičiamos. Norint laiku įgyvendinti vis naujus ir kintamus ministerijos sumanymus ir nurodymus, vaistinėms reikia turėti keliomis pamainomis dirbantį IT ir juridinį skyrių, kantrius apskaitininkus ir vaistininkus. Daugiau nieko kaip ir nereikia, nes verslo sprendimų centras iš įmonių persikėlė į ministeriją.
Grįžtu prie nuolaidų priemokoms. Suprantama, kad nemokami vaistai kuria perteklinę jų paklausą. Net ir receptai, skirti riboti vaistų vartojimą, ne visada atlieka saugiklio funkciją. Tai matydama, Ministerija galėjo šią problemą išspręsti, nepersikūnydama į verslininką. Nes juk būtent valstybinė kainos kompensacija sudaro liūto dalį bendrojoje vaistų kainos nuolaidoje. Jei valstybė galvoja, kad vaistai vartojami nesaikingai, be to – trūksta lėšų vaistams kompensuoti, logiška, nuoseklu ir skaidru būtų rinktis žemesnį kai kurių vaistų kompensavimo lygį. Tačiau valdžia taip nedaro ir telieka jai priminti Evangeliją: „Veidmainy, pirmiau išsiritink rąstą iš savo akies, o tada matysi, kaip iš brolio akies išimti krislelį“.
Rūta Vainienė yra Lietuvos laisvosios rinkos instituto prezidentė
