Pasitikėjimas valdžios institucijomis Lietuvoje niekada nebuvo aukštas. Didžiulę paramą išgyvenęs pirmasis po nepriklausomybės atgavimo posėdžiavęs Seimas, rodos, nutolo kaip miražas ir virto kone mitu. Situacijos negerina ir ekonominis sunkmetis.
Rinkos ir viešosios nuomonės tyrimų kompanijos „Baltijos tyrimai“ balandžio mėnesį atliktos apklausos rezultatai rodo, jog Lietuvos gyventojai labiausiai nepasitiki Seimu (nepasitiki 80%) ir Vyriausybe (nepasitiki 76%). Didžiausios paramos sulaukė ugniagesiai (pasitiki 86%).
Apie šį, jei galima taip pavadinti, jau chronišku tapusį nepasitenkinimą valdžios atstovais ir jo „gydymo būdus“ savo nuomonę pareiškę parlamentarai kalbėjo skirtingai – svarstė didelių lūkesčių valdžios atžvilgiu posovietinėse šalyse faktorių, viduriniosios klasės nebuvimą, ydingus valdžios sprendimus.
Nuomonės dėl ateities taip pat išsiskyrė. Tačiau visi buvo vieningi vienu atžvilgiu – ekonominis sunkmetis pasitikėjimo nepriduoda, greičiau atvirkščiai.
J. Razma: nepasitikėjimo priežasčių yra daug
Konservatoriaus Jurgio Razmos teigimu, Lietuvos politikų nepasitikėjimo bėdos įsisenėjusios, ir, deja, kol kas tų tendencijų mums nepavyksta pakeisti.
„Ekonominės krizės paprastai padidina nepasitikėjimą politikais. Bet yra ir kiti ilgą laiką veikę faktoriai – nepakankama pačių politikų atsakomybė ir nukrypimas į šou elementus, neatsakingumas priimant sprendimus, prastas vaizdas Seimo posėdžiuose“, – vardijo parlamentaras.
Jo įsitikinimu, nepasitikėjimo priežasčių yra įvairių – tai ir socialiai nejautrūs sprendimai, savanaudiški sprendimai dėl savo atlyginimų ar kitų apmokėjimų sąlygų.
„Visa tai kaupiasi ir galų gale duoda neigiamą rezultatą. Politikams reikės labai didelių pastangų, kad tas tendencijas pakeistų. Lengva susilaukti dabar esančių neigiamų vertinimų, bet labai sudėtinga grįžti atgal, kad žmonės pajustų, kad kažkas keičiasi gera linkme“, – sakė J. Razma.
Ar tokia situacija – norma?
Paklaustas apie tai, ar demokratinėse valstybėse žemas pasitikėjimas institucijomis yra norma (ir ar turėtų būti norma), J. Razma grįžo į sovietinius laikus ir bandė atsekti tam tikrus rudimentinius faktorius, kurie galėtų lemti dabartinę situaciją.
„Pokomunistinėse valstybėse daug kur vyrauja panašios tendencijos. Bet, matyt, tokios tendencijos rodo glūdinčius esminius dėsningumus posovietinių valstybių ir tos visuomenės viduje. Gali būti, jog toji visuomenė turi labai didelius pokyčius politikų atžvilgiu. O, iš kitos pusės, patys politikai nėra pakankamai brandūs, aiškiai stokoja atsakomybės“, – samprotavo konservatorius.
Apie ateitį – atsargiai
Paprašytas pateikti ateities prognozes, politikas buvo atsargus ir dėjo daug vilčių į ekonominį atsigavimą.
„Neįsivaizduoju, kad šioje kadencijoje tai lengvai pavyktų. Ir toks margas pats Seimas. Taigi tikėsimės pagerėjimo tolimesnėje ateityje. Ir, žinoma, daug kas priklauso nuo ekonominės situacijos. Jei žmonės geriau gyvens, žiūrės turbūt į viską pozityviau, tame tarpe ir į politiką“, – spėjo politikas.
Ž. Šilgalis: „rezultatai manęs nestebina“
Liberalų ir centro sąjungos atstovo Žilvino Šilgalio apklausos rezultatai nenustebino.
Anot jo, visai natūralu, kad sunkmečio sąlygomis Vyriausybės ir Seimo sprendimai nėra populiarūs. Ir tikėtis liaupsių būtų naivu.
„Pagrindine priežastimi laikyčiau tokią situaciją, kokią turime Lietuvoje dabar – kol nebus kritinės masės gyventojų, kuriuos būtų galima pavadinti statistiniu vidurkiu, kol pagal pajamas nemažės atskirtis tarp daug uždirbančių ir mažai uždirbančių, natūralu, kad vertinimai ir bus tokie.
Kai atsiras vidurinysis sluoksnis, kuris uždirba tiek, kad galėtų sau leist pragyventi, o ne skaičiuoti kiekvieną centą, vertinimai pasikeis“, – sakė parlamentaras.
Paklaustas apie tai, kiek laiko reikės laukti, kol „užaugs“ toji taip reikalinga vidurinioji klasė, Ž Šilgalis buvo diplomatiškas – viskas priklausys nuo ekonominės situacijos ir valdžios sprendimų.
„Žinoma, viduriniajai klasei reikia sudaryti galimybes. Tam svarbus smulkus ir vidutinis verslas, kuriam, mano suprantimu, Lietuvoje skiriama per mažai dėmesio. Stambūs verslininkai randa sau vietos pasaulyje. O smulkiam ir vidutiniam verslui, kad situacija būtų geresnė, reikia gerokai pagelbėti“, – tikino pašnekovas.
Praeičiai visos kaltės suversti nereikia
Paklaustas apie tai, ar „nuolatinio nepasitenkinimo sindromas“ galėtų būti atėjęs iš sovietinės praeities, Ž. Šilgalis nebuvo linkęs jam suversti visos kaltės.
„Tuo laikotarpiu žmonėms buvo sudarytas įspūdis, jog valdžia viskuo rūpinasi. Galbūt tai veikia ir dabar.
Tačiau aš mąstau taip: praėjo 20 metų, užaugo nauja karta, jaunimas negyveno tame laikotarpyje, taigi situacija turėtų keistis. Bet ji vis tiek nesikeičia“.
Jo manymu, daliai žmonių tokie lūkesčiai ir likę, bet tikrai nereikia suabsoliutinti to fakto ir galvoti, kad jis gali būti taikomas visiems. Parlamentaro įsitikinimu, daug įtakos pasitenkinimui valdžia turi ir pačio žmogaus iniciatyva.
„Natūralu, kad jaunesni žmonės ir asmenys iki pensinio amžiaus turi patys didžiąja dalimi spręsti savo problemas, būti aktyvūs, ieškoti darbo, mokytis, dirbti. Ir tokiu būdu bendra situacija gerėtų. Ir žmogus, pats užsidirbdamas ir turėdamas tokią galimybę, mažiau priklausytų nuo valdžios“, – samprotavo pašnekovas.
Ž. Šilgalis, prognozuodamas dėl ateities, buvo daugiau pozityvus nei negatyvus.
„Visų pirma, tai priklauso nuo pačio Seimo ir Vyriausybės. Jeigu bus daugiau darbų, kuriuos žmonės matys ir vertins, jei bus mažiau rietenų, tai yra tikimybė, kad po truputėlį ir reitingai pradės kilti. Aišku, gerėjant ekonominei situacijai, ir, jei pradės augti tas vidurinysis sluoksnis, reitingai keisis į gerąją pusę“, – sakė parlamentaras.
R. Ačas: žmonių įtūžis yra pagrįstas
Opozicinės partijos „Tvarka ir teisingumas“ atstovas Remigijus Ačas iš visų pašnekovų ateitį tapė juodžiausiomis spalvomis. Anot jo, katastrofiškai žemą pasitikėjimą Seimu ir Vyriausybe lėmė dabartinės valdžios sprendimai ir „skurdinimo politika“.
„Kai vykdoma tokia politika, kai masiškai nuo jos nukentėję žmonės išmetami į gatvę, neturi darbo, o dauguma bankuose turi tam tikrų įsipareigojimų, tai aš suprantu, koks turi būti žmonių įtūžis. Žmonių pasipiktinimas yra pagrįstas“, – sakė parlamentaras.
Jo įsitikinimu, orumo neprideda ir vidinės institucijų peripetijos.
„Jei mes, Seimo nariai, užsiimame saviplaka ir netikros informacijos viešinimu, tai patys mažiname savo institucijos garbę ir orumą“, – svarstė R. Ačas.
Seimas turi problemų su autoritetu
Paklaustas apie tai, ar įtakos nepasitikėjimui gali turėti pokomunistinis faktorius, „tvarkietis“ prisiminė pirmosios kadencijos Seimą ir kardinaliai kitokią situaciją.
„Kai Seimui vadovavo profesorius Vytautas Landsbergis, Seimo autoritetas buvo kur kas didesnis. Seimas neleido iš savęs tyčiotis ir priiminėjo sprendimus, o Vyriausybė juos gavo vykdyti.
Šiandien yra atvirkščiai. Jei Seimas kažką bando, Vyriausybė per partinius reikalus, per koalicinius susitarimus „išlaužo, išsukinėja seimūnams rankas“. Ir priimamas kitoks sprendimas“.
Pašnekovas pavyzdžiu ėmė paskutinių kadencijų Seimą ir jo vadovus.
„Paskutiniais metais turime Seimo vadovus, kurie neturi autoriteto visuomenės tarpe. Paimkime Viktorą Muntianą, Arūną Valinską – jie tapo pasityčiojimo objektu. Tai ir yra pagrindinis dalykas, dėl ko Seimas neturi autoriteto“, – kalbėjo R. Ačas.
„Gali mus ir su šakėm išvaryt“
„Tvarkietis“ ateitį prognozavo nelinksmą ir sakė reitingų kilimo nesitikįs.
„Aš prognozuoju labai liūdnai. Tarp Seimo ir Vyriausybės yra tamprus ryšys, o vykdoma žmonių skurdinimo ir viešųjų ryšių politika, negalvojama, kaip uždirbti pinigus, kaip skatinti verslą, viskas yra tiktai deklaracijos.
Manau, kad rudeniop dar turėsim dar ne tokį vaizdelį. Ir abejoju, ar dar mūsų visų su šakėm neišvaikys“, – nuogąstavo politikas.
***
Nesinori piešti ateities juodais potėpiais, visiškai atsiduoti globaliniams ekonominiams procesams ar kaltinti sovietinę praeitį. Pasitikėjimas, lyg stebuklų lazdele pamojus, per vieną naktį tikrai neišaugs, tačiau atotrūkį tarp valdžios institucijų ir visuomenės galima mažinti bet kada. Ir ekonominė krizė šiuo atveju – ne pasiteisinimas.
