Didžiųjų miestų savivaldybės jau svarsto, ar reikėtų drausti nepilnamečiams (iki 16 metų) šlaistytis gatvėmis po 22 valandos, o vasarą – po 23 valandos.
Tokios nuostatos siūlomos Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos parengtame Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo pataisų projekte. Žinoma, valstybės tarnautojai komendanto valandai rado švelnesnį apibūdinimą – šeimos valanda. Skamba kur kas diplomatiškiau nei komendanto valanda, ar ne taip? Sąvoka „komendanto valanda“ piliečiams kelia asociacijas su policinei santvarkai būdinga terminija, o ne demokratiškai visuomenei priimtinais terminais. Savo visuomenę neabejotinai priskirtume pastarajai kategorijai.
Ministerijos siūlymai jau privertė diskutuoti visuomenę. Didžioji jos dalis (bent jau garsiau rėkianti) projektui pritaria. Juolab kad Panevėžyje nuo 1999 metų galioja panašus miesto tarybos sprendimas, draudžiantis vieniems vaikams vėlyvu paros metu būti viešose vietose. Pavyzdžiui, vaikai iki 14 metų visus metus mieste vieni gali būti tik iki 21 val., o paaugliai nuo 14 iki 16 metų viešose vietose vieni gali būti iki 23 val. (šviesiuoju metų laiku) ir iki 22 val. (tamsiuoju).
Aukštaitijos atstovai džiaugiasi, kad šis sprendimas pasiteisino. Sumažėjo nusikalstamumas tarp nepilnamečių, ramesni jaučiasi tėvai. Kur kas geriau, kad atžala sėdėtų namie prie „snukiaknygės“ („Facebooke“), nei trauktų dūmą tamsioje pakampėje ir gąsdintų kaimynus. Kiekvienas Panevėžio vaikas žino, kad laiku negrįžęs namo rizikuoja patekti į policijos rankas, o tėvams tokiu atveju tektų raudonuoti prieš pareigūnus dėl vaikų nepriežiūros.
Galbūt kai kas įžvelgs žmogaus teisių pažeidimą. Gal piktinsis, kad grįžtame į Raudonojo spalio laikus. Tegul. Mano manymu, veikiau grįžtame į romantiškiausią Lietuvos laikotarpį – tarpukarį. Gana griežta komendanto valanda galiojo nuo 1919 metų kovo 5 dienos iki 1931-ųjų balandžio 15-osios. Tą laiko tarpą tarpukario amžininkai prisimena kaip uždraustąsias naktis, kai šlaistytis gatvėmis (ypač įvykus 1926 metų gruodžio 17 dienos perversmui) buvo ne tik pavojinga, bet ir labai nenaudinga. Štai nuo 23 iki 5 val. ryto nebuvo galima vaikštinėti Kauno gatvėmis. Nusižengusieji šiam įsakymui, remiantis Ypatingaisiais valstybės apsaugos įstatais, buvo baudžiami iki 3 000 Lt bauda arba kalėjimu iki 3 mėnesių. Tik nuo 1931 metų balandžio 15 dienos laikinojoje sostinėje ir jos priemiesčiuose ši tvarka buvo sušvelninta. Vaidentis mieste negalėjai nuo 1 iki 4 val. ryto. Ir buvo tvarka. Bent jau manau, kad buvo tvarka, nes gimiau kur kas vėliau ir objektyviai bei visiškai tvirtai teigti to negaliu.
Kalbant apie šių dienų vaikus, jiems išties reikia griežtesnės kontrolės.
Kiek mokytojų skundžiasi, kad negali susitvarkyti su neklaužadomis, kurie savo teises žino geriau nei sugebėtų išspręsti paprasčiausią matematikos lygtį, bet apie savo pareigas vargu ar ką pasakytų. Galiausiai griežtesnė tvarka apsaugotų didžiąją dalį paauglių nuo savo pačių pagundų ir nepatyrimo. Saugesnė aplinka suptų ir suaugusiuosius – kiek būta atvejų, kai visiškai jauni žmonės padaro tokių nusikaltimų, dėl kurių vėliau gailisi metų metus, arba tampa neatsiejama kriminalinio pasaulio dalimi.
