Štai diskusijos šaltiniu tapo atvejis, kai Šiaulių gyventoja savo namo kieme pastebėjo mergaitę, mėtančią akmenis ir plytas į kitus vaikus. Taip sužalojo kitam berniukui koją, o šis verkdamas išėjo namo.
„Tėveliai, ar stebite savo vaikus? Štai kokiais žaisliukais žaidžia jūsų atžalos“, – anonimiškai kreipėsi į tėvus socialinio tinklo „Facebook“ vartotoja.
Vieni prisiminė „anus laikus“, kiti susirūpino vaikų saugumu
Šis klausimas sulaukė nemažai reakcijų. Suaugusieji daugiausia rašė, kad užaugo lygiai taip pat žaisdami ir nieko blogo vaikų elgesyje nemato.
„Vaikystėje visi žaide akmenų karą. Kai suaugi, atrodo nekažką, ypač kai kruvini pareidavom, bet tai normalus laikotarpis, išaugs“, – atsakė vienas komentatorius.
Iš tiesų didžioji dalis sureagavusiųjų prisiminė „anus laikus“, kai susižeidę kieme užsidėdavo gyslotį ar upės vandeniu plaudavo žaizdas.
„Išlieka tik stipriausieji. Pats kaltas, kad myžnius. Gyvenimas užgrūdina“, – rašė kitas komentatorius.
Kita dalis susirūpino vaikų saugumu, svarstė, ką pasakytų vaikų teisių gynėjai ir ar berniuko mama pasikalbėjo su mergaitės, svaidžiusios plytas ir akmenis, mama.
„Juk dabar kalti tik tėvai“, – svarstė socialinių tinklų vartotoja.
Psichologė: žmonės normalizuoja vaikų agresiją
Pagal psichologę Š. Vienę, dažnai suaugę žmonės vaikų agresiją normalizuoja. Tačiau, jos galva, svarbu nepamiršti, kad agresijos išraiškos kinta su vaiko amžiumi ir ties tam tikra riba tai neturėtų būti įprasta.
„Jei 2 metų vaikui įkasti kitam į ranką nėra kažkas neįprasto, tai 9 metų vaikas, kuris nuolat kandžiosis, turėtų kelti nerimą, nes tokio amžiaus jis jau turėtų būti išmokęs kitaip save išreikšti“, – paaiškino ji.
Pasak Š. Vienės, vaiko agresyvus elgesys dažniausiai yra signalas, kad vaikas susiduria su sunkumais, kuriuos reikia spręsti.
Psichologė pataria kaip tėvams elgtis
Tėvams pataria kalbėti su vaikais apie jų emocijas, prašyti jas paaiškinti, kad vaikas gebėtų atskirti ir žinotų, kaip jas išreikšti. Tuomet mažiau tikėtina, kad vaikas griebsis agresijos.
„Dažniausiai fizinės agresijos išraiškas, kaip būdą veikti, pasitelkia vaikai nuo 2 iki 4 metų – kanda, spiria, žnybia, mėto daiktus. Vėliau, apie 5–uosius gyvenimo metus, fizinę agresiją keičia žodinė – nedraugausiu, nemylėsiu“, – vaikų jausmus paaiškino ji.
Tuo tarpu smurtą patyręs vaikas taip pat nebūtinai supranta, ką išgyveno, kai prieš jį kas nors smurtavo. Todėl vėlgi, psichologės teigimu, svarbu išsiaiškinti, ką jis galvoja.
„Reikia pasigilinti į pačią situaciją ne vien iš suaugusiojo, tėčio ar mamos, perspektyvos, bet ir paklausti, kaip pats nukentėjęs vaikas suvokia tai, kas nutiko“, – tikino ji.
O laiku nesuteikta pagalba nuskriaustam vaikui gali paskatinti jį patį imtis smurto, gali prisvesti prie emocinių sunkumų bei pasunkinti jo mokymąsi.
Vaikų agresijos atvejų viešumoje skaičiai auga
VVTAĮT duomenimis, atvejų, kai vaikai viešumoje ima konfliktuoti su bendraamžiais, gadinti svetimą turtą arba vartoja psichoaktyvias medžiagas, sparčiai daugėja.
Tarnybos Pagalbos vaikams ir šeimoms skyriaus vyresnioji patarėja Ugnė Klingerė pažymėjo, kad tokiais atvejais bendraujant su tėvais siekiama išsiaiškinti, kokioje aplinkoje vaikas auga, nes paprastai netinkama aplinka ir būna netinkamo elgesio priežastis.
„Tad kalbant apie situacijas, kuriose vaikai nukenčia tiek dėl savo pačių smalsumo ir aktyvumo, tiek dėl artimiausių žmonių dėmesingumo ir rūpesčio stygiaus, svarbūs yra susitarimai, taisyklės ir nuolat kuriamas saugus bei patikimas ryšys su artimiausiais žmonėmis“, – paaiškino U. Klingerė.
Tėvams reikėtų domėtis, ką vaikas veikia kieme ir su kuo leidžia laiką, kad galėtų pasirūpinti, jog vaikas neskriaustų kitų ir nebūtų skriaudžiamas.
Atsako, ar galima vaikui vienam žaisti lauke
Paklausus, kiek tėvams reikėtų stebėti vaiko veiklą, siūlė įsivertinti vaiko brandą ir spręsti pagal tai.
„Spręsdami klausimą, ar vaikas gali likti vienas, ar su draugais žaisti kieme, ar iki kurios valandos vakare turėtų sugrįžti į namus, turėtų būti paremta konkrečios šeimos narių susitarimais, abipusiu pasitikėjimu“, – sakė VVTAĮT atstovė.
Taip pat ne mažiau svarbu pačių tėvų elgesys su vaiku.
„Pastebima, jog nuolatinis tėvų domėjimasis ir žinojimas – kuo vaikas gyvena, ką jaučia, kuo jis užsiima, su kuo jis leidžia laiką ir pan. – padeda abiem pusėms kurti saugų ir tvirtą ryšį“, – patikino U. Klingerė.
