Kokios opiausios šio meto su vaikų gerove susijusios problemos, kurias būtina spręsti? Kodėl jos reikšmingos mūsų visuomenei?
Vienas sunkiausių ir skaudžiausių klausimų vaikų gyvenime yra tėvų skyrybos, kurios pastaruoju metu yra tikrai dažnas reiškinys. Opus yra tiek bendravimo su abiem tėvais užtikrinimas, tiek gyvenamosios vietos nustatymas. Tai tikriausiai vieni skaudžiausių dalykų, kuriuos vaikams tenka išgyventi. Žinoma, yra teikiama ir laisvai prieinama psichologinė pagalba, tačiau vis vien vaikų išgyvenimai yra sunkūs. Be to, tėvų skyrybos paliečia palyginti labai didelę dalį vaikų.
Ar šie procesai sklandėja?
Iš institucijų pusės, šie procesai nėra labai apsunkinti. Didžiausia problema, kurią mato Vaiko teisių skyriai yra ta, kad dažnai tėvai nesugeba taikiai susitarti. Dažniausiai skyrybos yra dviejų žmonių pykčiai, kurie labai skaudžiai atsiliepia vaikams. Apie tuos, kurie šią problemą išsprendžia taikiai, institucijos sužino vėliausiai. Net ir tokiu atveju, kai pasirašoma taikos sutartis ir yra ieškoma geriausių sprendimų savo vaikams, nėra lengva, tačiau tam tikri sprendimai priimami. Sudėtingiausi vis dėlto yra netaikūs sprendimai – ginčai, pykčiai. Suaugę žmonės visų pirma turėtų suvokti, kad, jeigu jie turi bendrų vaikų, iki kol šiems sukaks 18-a metų, jie vienas nuo kito niekur nepabėgs, jiems teks bendrauti.
Ką būtina ir ką galima pakeisti vaiko teisių apsaugos sistemoje, kad vaikų teisės būtų užtikrintos, kad tokie procesai kaip skyrybos, vaikams būtų mažiau skausmingi?
Pirmiausia reikia abiejų tėvų nuoširdaus požiūrio į savo vaiką ir jo teisių užtikrinimą. Manau, kad įstatymais ar institucijų prievarta vaikų situacijos nepakeisime ir jos nepagerinsime. Daug kas priklauso ne nuo įstatymų ir institucijų, o nuo vaiko aplinkos – tėvų, švietimo įstaigų, galų gale, gydytojo, kuris jį gydo – artimiausios vaiko aplinkos.
Kokie reikšmingiausi darbai, permainos yra vykdomi šiuo metu?
Jungtinių Tautų Vaiko teisių komitetas pateikė esmines pastabas, kad Lietuva turi pasitempti. Ne dėl to, kad pas mus yra blogiau nei kitur, tiesiog buvo nurodytos sritys, kuriose turėtume pasitempti. Akcentuota, kad globos institucijos turi labiau stengtis vaikus išsaugoti šeimose, gimdyvei prašant, užtikrinti anonimiškumą, pabrėžta, kad mūsų vaikų socializacijos institucijų darbas yra gana prastas bei kiti dalykai. Tai yra tikrai labai rimtos pastabos, į kurias institucijos stengsis atsižvelgti. Šiuo klausimu kaip tik bus rengiamas posėdis, kurio metu, tikiuosi, į problemas nebus pažiūrėta formaliai. Siekiame, kad visos institucijos prisiimtų atsakomybę ir imtųsi veiksmų vaikų situacijai gerinti.
Globos namų atstovai sako, kad vaikų gerovei labai aktualus yra deinstitualizacijos procesas, kurio dėka šalyje atsirastų daugiau šeimų, galinčių priimti vaikus globai. Ar tai būtų reikšmingas pokytis sprendžiant paliktų vaikų, esančių globos namuose, problemą?
Manau, niekas nesiginčys, kad vaikui yra geriausia šeimoje – ar savoje, ar kitoje. Šeimos, namų aplinka vaikui yra pati geriausia ir tikriausiai nieko nauja čia neišrasime. Tas Tarybinių laikų paveldas, tos didelės globos institucijos turėtų mažėti. Norėtųsi sakyti, kad jos turėtų išnykti, bet, matyt, taip nebus. Nenoriu pasakyti, kad tose institucijose dirbantys žmonės blogai dirba – jie daro nuoširdų, gerą darbą, tačiau to negalima lyginti su šeima. Institucijoje vaikas neįgyja visų savarankiškam gyvenimui reikalingų įgūdžių, kuriuos jis galėtų įgyti namuose.
Dauguma vaikų, augančių institucijose, įvardina tai, kad jie jaučiasi nereikalingi, kad jie neužmezga labai artimų ryšių su ten dirbančiais žmonėmis – taip nutinka ir dėl didelės darbuotojų kaitos. Tai yra visai kitas santykis emocine prasme, nei būtų šeimoje. Taip pat čia neįgyjama elementarių – namų tvarkymo, valgio gaminimo, skalbimo ir kitų įgūdžių.
Kas yra daroma, kad šeimų, galinčių priimti vaikus globai, būtų daugiau?
Šiuo klausimu bandome tartis su Socialinės apsaugos ministerija, kadangi reikalingi tam tikri sprendimai. Taip pat diskutavome su Seimo pirmininkės patarėjų komanda, ką būtų galima padaryti. Mano supratimu, visais atvejais reikėtų skatinti šeimas ne tik žodžiais, bet ir darbais – joms turėtų būti siūlomos paslaugos bei užtikritos pakankamos pajamos.
Gruzijos, kuri džiaugiasi panaikinusi globos namus pavyzdys rodo, kad šeimoms, kurios ėmėsi globoti vaikus, buvo užtikrintos socialinės garantijos – darbo stažas bei atitinkami pinigai. Tam tikra prasme, vaiko globa yra darbas. Šiurpiausias pavyzdys: šiuo metu kūdikių namuose yra apie 500 kūdikių, kurių išlaikymas per metus valstybei kainuoja apie 20 milijonų litų. Ir vaikams ten tikrai nėra geriau.
Esate keturių vaikų mama. Kaip matote šiuolaikinį jaunimą, ko jiems labiausiai trūksta, kad jaustųsi saugūs?
Vaikams tikriausiai visada visko trūksta ir norisi kuo geriau gyventi. Iš kitos pusės, labai priklauso nuo to, kokioje šeimoje vaikas auga – jei jis jaučiasi stabiliai savoje šeimoje, tai jau yra labai nebloga gyvenimo pradžia. Kitas dalykas yra įvairios paslaugos, tarkime neformalaus ugdymo. Gaila, kad mūsų valstybė socialinę paramą orientuoja tik socialiai remtinoms šeimoms. Manau, kad reikėtų galvoti, kap padėti ir vidurinei klasei – ne tiek šeimoms, kiek patiems vaikams. Jiems labai trūksta kokybiškų paslaugų – sporto, muzikos, kitų lavinimosi būrelių, kurie turėtų būti lengviau prieinami. Ne paslaptis, kad šios paslaugos yra pakankamai brangios – ar tai būtų baseinas, ar tenisas. Todėl valstybė turėtų gerai pagalvoti, kiek ji galėtų paremti vaikų lavinimąsį.
Kitas svarbus dalykas visuomenei ir jauniems žmonėms yra sveikatinimosi populiarinimas, o taip pat ir lytinis švietimas. Jaunimui labai svarbu laiku sovokti, kas jie tokie yra ir kaip jie turėtų elgtis gyvenime. Labai gaila, kad dažniausiai visa tai paliekma tik šeimoms, kurios yra labai skirtingos. Sutinku, kad daug ką jaunuoliai gali sužinoti patys internete, tačiau tam tikras žinias, kryptį jie turi gauti švietimo bei visuomenės sveikatos įstaigose.
