Edita KARKLELIENĖ
Lietuvoje kyla nauja nusikaltimų banga. Šįkart taikinyje – paaugliai. Tautiečių išvežti į užsienį jie „įdarbinami“ vagimis iš parduotuvių ir kitų vietų. Atsisakiusieji vogti arba pavogę ne tai ir tiek, kiek įsakyta, patiria psichologinį bei fizinį smurtą.
Dažnai vienintelė proga išsigelbėti – įkliūti policijai.
Tarp išvežtųjų – 14-metis
Nusikaltimai, kai nepilnamečiai apgavyste išvežami į užsienį ir ten smurtu verčiami vogti, šiemet neaplenkė ir Šiaulių regiono. Pernai tokių veikų nebuvo užfiksuota, o šiemet jau ne viena.
Policijoje tyrimų kol kas vienetai – nukentėjusieji, jei pavyksta apsieiti be teisėsaugos įsikišimo, dėl susidorojimo baimės atsisako atskleisti detales ir organizatorius.
Kelmės rajono policijos komisariato pareigūnai atlieka ikiteisminį tyrimą tokio pobūdžio baudžiamojoje byloje. Įtariama, kad, naudodamiesi 16-mečio šio rajono gyventojo pažeidžiamumu ir priklausomumu, galimai buvo pelnomasi iš jo teisėtos ar neteisėtos veiklos.
Lietuvoje panašių bylų jau yra nemažai. Nusikaltėlių aukos – 15-os–18-os metų jaunuoliai. Tarp išvežtųjų – ir 14-metis.
„Atsitiktinės“ pažintys
„Lietuvos Caritas“ vykdo projektą, kurio tikslas – suteikti pagalbą prekybos žmonėmis aukoms.
Astai Lučinskienei, „Lietuvos Carito“ Šiaulių skyriaus socialinei darbuotojai, teko bendrauti su ne vienu į nusikaltėlių pinkles patekusiu paaugliu, dažniausiai sužalotu ne tik psichologiškai, bet ir fiziškai.
A. Lučinskienės papasakotos parduotų vaikų istorijos pasibaisėtinos.
Pauagliai, įvilioti į pinkles, tampa ne tik nusikaltimų aukomis, bet ir patys padaromi nusikaltėliais.
Nusikaltimų schema, rodo A. Lučinskienės papasakotos istorijos, visuomet panaši. Nusikaltėliai aukų gali ieškoti prie mokyklų, masinio susibūrimo vietose, paaugliai gali būti „atsitiktinai“ užkalbinami gatvėje.
Pasikliaunama „pirmu žvilgsniu": pagal jauno žmogaus aprangą, eiseną. Verbuotojas įvertina, iš kokio socialinio sluoksnio yra jo nužiūrėta auka.
Paauglys užkalbinamas – galbūt pasiteiraujama elementariausių dalykų, galbūt pasiūloma užsirūkyti, jis pavaišinamas, vėliau gali būti nuperkama drabužių, papildoma banko ar telefono sąskaita.
„Tie jaunuoliai paprastai kilę iš nepilnų, dažnai socialinės rizikos šeimų, kurios neturi nuolatinių pragyvenimo šaltinių, – patirtimi dalijasi A. Lučinskienė. – Natūralu, kad šie vaikai nori užsidirbti mokyklai, geresnei aprangai, kitiems dalykams, taigi verbuotojų sekamos pasakos apie tai, kaip galima užsidirbti nedirbant tarsi užhipnotizuoja.“
Kelionė
Jei paauglys pasirodo „tinkamas tolesnei realizacijai“, „draugystė“ tęsiasi. Kol vieną dieną naujieji pažįstami prasitaria išvykstantys verslo reikalais į užsienį ir lyg tarp kitko paaugliui pasiūlo vykti kartu, esą jam tai gera proga susipažinti su svečia šalimi, papramogauti.
Jei nepilnametis iš girtaujančios šeimos, gauti tėvų sutikimą kelionei į užsienį nebūna sunku – tėvams arba nerūpi, kur ir su kuo važiuoja jų vaikas, arba jie netgi palaimina tokią kelionę.
Ne išimtis ir atvejai, kai tėvų sutikimas ar asmens tapatybės dokumentai yra suklastojami. Klastotėse kartais nurodomas melagingas amžius.
Vaikai, dažniausiai po kelis, išvežami lengvaisiais automobiliais, mikroautobusais, kartais išskraidinami. Populiariausios valstybės – Didžioji Britanija, Prancūzija ir Skandinavijos šalys.
Rožinės svajonės subliūkšta
Į užsienį nuvežto vaiko laukia tautiečiai „darbdaviai“. Jie paauglio svajones apie geresnį gyvenimą sužlugdo be užuolankų pasakydami, kad jis ne pakeliauti atvežtas, o turės dirbti – vogti. Iš nepilnamečio paimami visi jo turimi dokumentai.
„Lietuvos Carito“ darbuotojams vaikai papasakojo, kad jie apgyvendinami skurdžiomis sąlygomis.
Apgautam paaugliui pateikiama griežta darbo instrukcija: nurodomi konkretūs daiktai, kuriuos reikės pavogti ir pristatyti „darbdaviui“.
Nurodomos ir konkrečios darbo vietos – parduotuvės, mašinų stovėjimo aikštelės ir t.t. Grobis – parfumerija, papuošalai, drabužiai, mašinų detalės. Įsakoma, kokių konkrečiai firmų, markių ir už kokią sumą teks vogti.
„Paaugliai pasakoja, kad nusikaltimus organizuojantys tautiečiai nepripažįsta, jokių prašymų ar maldavimų juos paleisti, – vaikų išgyvenimus prisimena A. Lučinskienė. – Jie prigrasinami vykdyti tai, kas įsakyta, kitaip imamasi smurto.“
„Darbdavys“ vogti apmokytą paauglį nuolatos stebi – atveža jį prie konkrečios parduotuvės ir nenuleidžia akių iki to momento, kai vaikas su grobiu išeina pro duris.
Jei paaugliai atsisako vogti arba nepavagia, kas liepta, jie būna mušami ar kitaip kankinami.
Vaikams vis žadama, kad jiems atiteks nemaža suma, bet paprastai negauna nieko, atlygis – maistas, kurį taip pat tenka vogti, ar rūkalai.
Išsigelbėti – įkliūti vagiant
Galimybė išsigelbėti iš paspęstų pinklių – minimali. Vienintelis šansas – įkliūti vietos policijai. Todėl kai kurie paaugliai mėgina atkreipti parduotuvės apsaugos dėmesį, kad būtų sulaikyti ir perduoti policijai.
Sulaikius tokius nepilnamečius nevyriausybinių organizacijų ir užsienio ambasados atstovai kreipiasi į Lietuvos ambasadą.
A. Lučinskienės žodžiais, paaugliai sugrąžinami į Lietuvą pažeisti, sugniuždyti, jie bijo kalbėti, bijo, kad, teisėsaugai pradėjus tyrimą, sulauks grasinimų ir gali būti per prievartą išvežti ir verčiami vogti.
Nukentėjęs paauglys, rodo patirtis, dažniausiai nenori jokios pagalbos, kategoriškai atsisako psichologų, teisininkų patarimų – jis jaučiasi nesaugus. Todėl kalbinamas paprastai kartoja, kad jo niekas neišvežė arba kad nieko nenori žinoti ir prisiminti. Tačiau žodis po žodžio pavyksta prakalbinti.
Prasideda ilga sužaloto vaiko reabilitacija.
