Spalio 1 d. Vilniuje prie ministerijų nušurmuliavo 4 mitingai. Savo poziciją dėl darbo užmokesčio ir procesų valdžios institucijose reiškė švietimo darbuotojai, medikai, tesėsaugos atstovai, bibliotekininkai.
Akivaizdu, kad A.Kubiliaus ministrų kabineto vykdoma socialinė politika kaip mielės veikia profsąjunginį judėjimą. Tačiau tai tik pusė bėdos.
Visiškai bėda yra tai, kad mūsų ministras pirmininkas nesupranta šalies profsąjunginio judėjimo ypatybių.
1991 m. Lietuvai paskelbus nepriklausomybę griuvo senoji politinė sistema. Kelialapius, virdulius ir butus dalijusios profesinės sąjungos buvo priverstos priimti laiko metamus joms iššūkius ir keistis arba išnykti.
Tačiau procesas užsitęsė. Nuo sovietinių laikų išlikusios profsąjungos privatizuojamose įmonėse ar biudžetinėse struktūrose patyliukais keitė savo organizacijų pavadinimus ir būdamos absoliučioje socialdemokratų įtakoje vėliau susijungė į LPSK (Lietuvos profesinių sąjungų konfederaciją).
Dešiniosios jėgos irgi suprato būtinybę turėti atasvarą buvusių komunistų įtakai. Taip atsirado LPS „Solidarumas“ ( Lietuvos profesinė sąjunga „Solidarumas“, buvusi „Darbininkų sąjunga“) ir LDF (Lietuvos darbo federacija).
Susibūrė vadinamieji profsąjunginiai centrai.
Politinėms jėgoms prikūrus vienai ar kitai partijai paklūstančių „centrų“, profsąjunginis judėjimas buvo suplėšytas į gabalus. Centrams priklausančios darbuotojų organizacijos yra panašios į nedidelių profsąjungėlių mozaiką.
Visi centrai turi kažkiek maisto pramonėje dirbančių, kažkiek transportininkų, kažkiek geležinkelininkų, kažkiek chemijos, švietimo, policijos darbuotojų. Rašau “kažkiek“, nes skaičiais, kuriuos pateikia šios organizacijos pasitikėti negalima. Centrai savo narystės skaičiaus paprasčiausiai bijo ir prisirašo po kelis nulius didybės dėlei.
Gamtoje tokie centrai turėjo išmirti vienas po kito, nes kiekvienos profsąjungos veiklos pagrindas – nario mokestis, o jo nėra. Tačiau neišmirė.
Nes vėl įsikišo politikai ir 2003 metais atidavė centrams kelių šimtų milijonų vertės nekilnojamo turto. Tam buvo įsteigtas specialus fondas.
Nors tie keli šimtai milijonų nuburbuliavo nepalikę jokių pėdsakų, dar liko pakankamai kvadratinių metrų, kad juos būtų galima nuomoti ir mokėti atlyginimus profsąjungų funkcionieriams.
Taip profsąjunginiams centrams priklausantys profsąjungos nariai tapo nebereikalingi. Nario mokestį žvirblis sulestų, o į rūpesčių vežimą nors jaučius kinkyk.
Bet vėl įsikišo politikai. Dėl viso pikto eilinį kartą skyrė milijoną šešis šimtus litų 72 „centrų“ profsąjunginio aparato darbuotojams išlaikyti. Ramumo dėlei.
Ir nors jau atrodė, kad LR Ministras pirmininkas, kaip ir jo pirmtakai suvaldė – nupirko profesines sąjungas, staiga „še tau“.
Spalio 1 dieną mokytojų LŠDPS ( Švietimo darbuotojų profesinė sąjunga), NPPSS (Nacionalinio pareigūnų profesinių sąjungų susivienijimas), Jungtinei profesinei sąjungai priklausantys bibliotekininkai, medikai atsistojo prie ministerijų. Ir įžūliai grasinasi eisią toliau.
Nei viena šių profsąjunginių jėgų „profsąjunginiams centrams“ nepriklauso. Visos veikia savarankiškai. Visos išsilaiko tik iš savo nario mokesčio.
Socialinis dialogas profsąjunga – ministerija yra pagrindinė profsąjunginio veiksmo ašis. A.Kubilius to nesupranta. Jis kalba kažką apie profsąjungų konkurenciją, apie „skėtines organizacijas“. Ministras pirmininkas „neįkerta“, kad jo ministrai pirmiausia turi kalbėtis su jų ministerijose veikiančiomis profsąjungomis. Nesuvokia, kad „centrai“ visiškai neįtakoja biudžeto sektoriuose veikiančių profsąjunginių jėgų, kurių viena - LŠDPS 2008 metais sukėlė streikų bangą, numetusią žemyn buvusią Švietimo ir mokslo ministrę R.Žakaitienę su visais socialdemokratų reitingais.
O kuo mažiau šio suvokimo, tuo daugiau žmonių profsąjungose ir, be abejo, su plakatais gatvėse.
Valdas Vižinis yra Birštono savivaldybės tarybos narys
