Pasirinkęs Vygaudą Ušacką savo Vyriausybės užsienio reikalų ministru, Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų lyderis Andrius Kubilius pasirinko kitokią užsienio politiką, nei pats prieš dvejus metus propagavo.
Pasirinkęs Vygaudą Ušacką savo Vyriausybės užsienio reikalų ministru, Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) lyderis Andrius Kubilius pasirinko kitokią užsienio politiką, nei pats prieš dvejus metus propagavo.
Nors užsienio reikalų ministro V.Ušacko darbo grafikas įtemptas, jis surado laiko ne paradiniam, o probleminiam pokalbiui, kuris, tikimės, sudomins LŽ skaitytojus.
- Kaip ministras esate deleguotas TS-LKD. Ar Jūsų pažiūros atitinka šios partijos nuostatas?
- Taip, mano pažiūros atitinka konservatorių partijos nuostatas - pirmiausia tai, kas susiję su bendru požiūriu į visuomeninį, ekonominį ir politinį gyvenimą. Konkrečiai atitinka ir užsienio politikos klausimais. Nuo pat savo politinės filosofijos formavimosi pradžios esu piliečių atžvilgiu atsakingos valstybės vizijos šalininkas. Manau, valstybės kišimasis į visuomenės gyvenimą turi būti ribotas. Tikiu laisvosios rinkos principų jėga. Tikiu bendruomeniškumo tradicijų svarba.
Taip pat, manau, ypač svarbu puoselėti ir išlaikyti lietuvių kalbą. Užsienio politikos srityje turime stiprų ir aiškų vertybinį vektorių, kuris derinamas su mūsų nacionaliniais ekonominiais interesais.
Kaip ir visame pasaulyje, konservatorių politinė filosofija iškelia asmenį ir pilietį kaip didžiausią vertybę. Valstybės vaidmuo - sudaryti sąlygas jo raiškai, kartu ginant kitų piliečių saugumą ir interesus. Tai taikoma ir užsienio politikai.
Lietuvos užsienio politika turi savo tradicijas: kaip minėjau - stiprų vertybinį vektorių, sudarantį laisvės, demokratijos, tiesos, teisingumo, įstatymo viršenybės vėliavą. Ji keliama greta verslo interesų ir didesnės mūsų integracijos.
- Paminėjote lietuvių kalbos puoselėjimą. Ar Lietuvos užsienio reikalų ministerija (URM) yra ta institucija, kuri gali prisidėti prie šio tikslo?
-Taip, be abejonės. Ir tai daro lietuvių atstovybės, ypač ten, kur yra gausios lietuvių išeivijos bendruomenės. Aš pats dviejose jų dirbau - JAV ir Jungtinėje Karalystėje. Manau, vienas svarbiausių uždavinių, susijusių su politika išeivijos atžvilgiu, yra saitų tarp užsienyje gyvenančių lietuvių ir Lietuvos stiprinimas.
Svarbiausia mūsų priedermė - perduoti lietuvių kalbą, raštą, istoriją jaunajai kartai, gyvenančiai užsienyje. JAV yra nuostabių pavyzdžių, kai svetimoje aplinkoje išaugusi nauja karta yra patriotiškesnė, nei Lietuvoje likę broliai ir seserys. Tai vienas iš URM uždavinių. Vykdysime atitinkamus projektus bendradarbiaudami su Švietimo ir mokslo ministerija. Remiame šeštadienio-sekmadienio mokyklėles, padedame mokytojams kelti kvalifikaciją.
- TS-LKD, kurių esate deleguotas, prieš porą metų priėmė programinį dokumentą - „Rusijos sulaikymo strategiją“. Kaip jį vertinate?
- Esu su tuo dokumentu susipažinęs. Manau, strategijos nuostatos yra aktualios ir svarbios. Turime svarbų ir sudėtingą kaimyną. Mums reikia plėtoti santykius su Rusija, remiantis vertybiniais principais.
- Ar „sulaikymas“ yra ta reikalinga vertybinė nuostata?
- Lietuvos Vyriausybės nuostatos Rusijos atžvilgiu įrašytos Vyriausybės programoje, atspindinčioje ir konservatorių partijos, ir kitų koalicijos narių nuostatas. Mes pasisakome už dalykiškus, pozityvius santykius su Rusija. Kartu esame už tai, kad būtų remiamasi demokratijos, tiesos ir teisingumo vertybėmis.
O ką reiškia „sulaikymas“? Turime sulaikyti blogą praktiką, kad ji nebūtų įdiegta Lietuvos ekonominiame ir politiniame gyvenime.
- Strategijoje kalbama apie Rusijos kultūrinį, politinį, ekonominį sulaikymą.
- Gyvename globaliame pasaulyje ir esame susiję įvairiais saitais. Nemanau, kad galime sulaikyti vienokią ar kitokią įtaką. Privalome patys būti moraliai, vertybiškai stiprūs. Turime užtikrinti, kad bloga, korupcinė praktika, kai ekonominių sandorių tikslas yra daryti įtaką politiniam gyvenimui, būtų sulaikoma. Šiuo atžvilgiu sulaikymas svarbus.
Dėsiu visas pastangas, kad Rusija nepasinaudotų ekonominiais saitais, kad darytų politinį poveikį Lietuvai.
- Kaip įmanoma riboti Rusijos kultūrinę įtaką, apie kurią kalbama konservatorių strategijoje?
- Strategija - tai viena, o realus gyvenimas - kas kita. Manau, svarbiausia - žmonių švietimas. Be to, svarbus yra subalansuotas pasirinkimas tarp įvairių kalbų ir kultūrų. Jei tėra rinkos dėsniais paremtas kultūrinių renginių organizavimas, jis toks ir turi būti. O jei matysime, kad tokiais renginiais yra siekiama politinių tikslų, tad reikės elgtis atitinkamai ir įvertinti siekį daryti poveikį Lietuvos politiniam gyvenimui.
Kita vertus, manau, mes turėtume keisti savo gynybinę poziciją Rusijos atžvilgiu. Turėtume neužmiršti, kad politiškai esame lygiaverčiai. Turime tuo lygiavertiškumu pasinaudoti, išreikšdami savo interesus per Europos Sąjungą (ES) ir NATO. Taip pat turėtume suaktyvinti savo kultūrinę ir ekonominę politiką Rusijos atžvilgiu: burti Rusijoje panašiai mąstančius draugus, išpažįstančius panašias vertybes.
Manau, sulaikymas svarbus, bet daug svarbesnė yra aktyvesnė mūsų politika pačioje Rusijoje - veikiant kartu su ES ir JAV. Savo darbotvarkėje akcentuosiu pastarąją užduotį. Tai būtų konstruktyviau, pozityviau ir darytų daugiau įtakos Rusijos keitimuisi.
- Pastaruoju metu daug kalbama apie tai, kad diplomatinė tarnyba tampa „prisidirbusių“ politikų prieglauda. Štai, kad ir Juozo Bernatonio pavyzdys.
- Nenorėčiau vertinti tų sprendimų, kuriuos priėmė mano pirmtakai. Vis tiek mes tų sprendimų dabar nepakeisime. Bet, kalbėdamas apie būsimus sprendimus, galiu pabrėžti, kad vertinsime pagal profesionalumo kriterijus ir indėlį į diplomatinės tarnybos keliamus uždavinius.
- Ar ligšiolinė skyrimų praktika buvo ydinga, ar veikiau teigiama?
- Aš asmeniškai kai kurių priimtų sprendimų nebūčiau daręs. Manau, vien politiškai motyvuoti sprendimai nėra pagrįsti, jei skiriamas asmuo nesuteikia aiškios pridėtinės vertės užsienio politikai.
Aš pats prieš tapdamas ministru - politiku - ilgą laiką buvau karjeros diplomatas. Pradėjau dirbti tą darbą dar 1991 metais. Ir ilgą laiką buvau įsitikinęs, kad mums nereiktų importuoti amerikietiškos praktikos, kai beveik pusė ambasadorių paskyrimų yra politiniai paskyrimai. JAV tai traktuojama kaip atsidėkojimas už paramą rinkimų kampanijai ir panašiai. Mano manymu, Lietuvai tai - ydinga praktika. Manau, Lietuvos diplomatinei tarnybai naudinga turėti 15-20 proc. politinių paskyrimų.
Diplomatijai reikalingi ir tie žmonės, kurie nėra išugdyti diplomatinės tarnybos „kamieno“. Ją praturtina tokie žmonės, kaip Algirdas Kumža, Antanas Vinkus. Sėkminga A.Kumžos ekonominė ir kultūrinė diplomatija Kijeve, kaip ir ambasadoriaus Čekijoje Osvaldo Čiukšio, Antano Vinkaus veikla Taline ir Rygoje parodė, kad tie žmonės gali gerai veikti kaip diplomatai. Jie praturtina mūsų kultūrinį, ekonominį, socialinį susivokimą.
Taigi esu už tai, kad 80-90 proc. ambasadorių būtų karjeros diplomatai, tačiau mūsų sistemai reikalingas požiūris ir patirtis iš šalies - ne tik iš diplomatinės tarnybos. Pavyzdžiui, svarbi yra patirtis iš verslo, kultūros.
- Dėl to proteguojate verslininką Tomą Kučinską?
- Neproteguoju jo, bet manau, kad jis būtų puikus kandidatas.
- Kodėl?
- Pirmiausia todėl, kad jis turi verslo patirties. Jo dalyvavimas, įgyvendinant ekonominę diplomatiją, padėtų mums realistiškiau, geriau suvokti ekonominės diplomatijos iššūkius. Svarbi ekonominė ekspertizė - žinojimas, kaip „valgoma duona ir druska versle“. O ekonominė diplomatija dabar - ekonominio nuosmukio metais - yra vienas svarbiausių keliamų uždavinių.
T.Kučinskas nėra siūlomas ambasadoriumi, bet, jei jis būtų siūlomas, tai būtų labai tinkamas žmogus tokioje vietoje kaip Londonas.
- Ekonominio nuosmukio metais ir alaus akcizai mažesni nei kito alkoholio, ir T.Kučinskas reikalingas kaip diplomatas?
- Jūs taip teigiate. Nepolitizuokite šitų dalykų.
- Bet juk tai politika. Kaip galima jos nepolitizuoti?
- Jūs politizuojate klausimą, kurį uždavėte - dėl įvairių specialybių žmonių dalyvavimo diplomatinėje tarnyboje. Mano atsakymas: tokie žmonės yra reikalingi. Prisiminkime Juozą Urbšį, Jurgį Baltrušaitį. Tai nuostabūs pavyzdžiai. Kodėl jų turime atsisakyti, užuot pasinaudoję kultūros ir verslo žmonėmis?
- Politologai skeptiškai vertina Jūsų politinį aktyvumą dėl Rusijos ir Ukrainos konflikto. Ar Lietuva neatrodo keistai, tarpininkaudama ten, kur neturi jokios įtakos?
- Visų pirma, keletas patikslinimų dėl tarpininkavimo. Nei prašymų, nei mano ketinimų tarpininkauti tarp Ukrainos ir Rusijos Federacijos nebuvo. Lietuva tarpininkavo Ukrainos prašymui, kad į ginčą įsitrauktų ES. To manęs, kaip ES valstybės užsienio reikalų ministro, dar šių metų sausio 1-ąją prašė Ukrainos užsienio reikalų ministras Volodymyras Ogryzka. ES vėliau tai ir padarė.
Lietuvos aktyvumas nukreiptas mūsų labui. Ukrainos ir Rusijos ginčas pirmiausia rodo Europos energetikos sektoriaus silpnąsias vietas. Kai dujų tiekėjai čiaudi, suserga visa Europa. Vadovavomės nuostata, kad Ukrainos ir Rusijos komercinis ginčas turi aiškias politines implikacijas, todėl tokiu jautriu visoms Europos valstybėms klausimu ES negali būti vien stebėtoja.
Ukrainos ir Rusijos ginčas yra tik dalelė didesnės problemos, kuri ypač aktuali Baltijos valstybėms ir kuri dar kartą įrodo bendros ES energetikos vidaus rinkos sukūrimo ir energetinių šaltinių diversifikavimo svarbą. Lietuvos ir kitų Baltijos valstybių energetinė izoliacija - tai prioritetinis ES klausimas, kurį reikia išspręsti nedelsiant, o Baltijos regionui svarbiems infrastruktūros projektams, tokiems kaip Lietuvos ir Švedijos elektros jungtis, turi būti skiriamas papildomas ES finansavimas.
Ukrainos ir Rusijos ginčas taip pat atskleidė skaidrumo svarbą. Dažnai panašių ginčų pavyktų išvengti, jei energetikos versle būtų įtvirtinti skaidraus verslo principai - tiek energijos šaltinių tiekėjų, tiek tranzitinių šalių atžvilgiu.
- Kaip vertinate pareigūnų iš URM delegavimo į Valstybės saugumo departamentą, prezidentūrą praktiką?
-Darbas URM suteikia diplomatams universalios ir dažnai - unikalios patirties. Mano tikėjimas patirties dalijimusi, taip pat ir tarp valstybinių institucijų, yra stiprus. Jeigu tai vyksta skaidriai, o pareigūnų delegavimas iš vienos institucijos į kitą yra apibrėžtas aiškiais terminais. Pareigūnų delegavimo į kitas institucijas ar keitimosi tarp institucijų praktika egzistuoja tokiose man gerai pažįstamose valstybėse, kaip JAV ir Jungtinėj Karalystėj. Ten tokios praktikos nauda neabejojama.
- Kas bus URM viceministrai?
- Nuo sausio 16-osios viceministru bus skiriamas dabartinis Lietuvos ambasadorius Italijoje Šarūnas Adomavičius. Kadenciją baigiantį ambasadorių teikiama atšaukti nuo sausio 15 dienos. Jis ambasadoriaus Italijoje pareigas ėjo nuo 2005 metų rugsėjo 1 dienos.
Dėl kitų paskyrimų bus sprendžiama priėmus Vyriausybės įstatymo pataisas, kurių pagrindas bus performuotos ministerijų struktūros.
- Lietuvos prezidentu šįmet gali tapti Arūnas Valinskas. Kaip, Jūsų manymu, tai paveiks Lietuvos užsienio politiką?
- Dar anksti kalbėti šia tema.
Vladimiras LAUČIUS
