Dainininkas, dainų autorius Virgis Stakėnas save vadina Šiaulių nacionalistu gerąja prasme. Jam kategoriškai nepriimtinas Saulėnas – televizijos brukamas primityvaus šiauliečio personažas. Dainininkui Šiauliai yra tarsi svogūnas – su savo kvapu ir verte. Rytoj V. Stakėnas po ilgos pertraukos koncertuos Šiaulių dramos teatre.
Sugrįžimas
– Šiauliuose jūsų koncertai reti. Kodėl?
– Ne dėl to, kad Šiaulius ignoruočiau. Yra skeptikų, kurie sako, kad savame kieme pranašu nebūsi. Ar tame yra tiesos?
Mano neakivaizdinis mokytojas Vladimiras Vysockis, genialus rusų aktorius, bardas, dainavo: „Aš skrendu ten, kur mane priima“.
Šis koncertas – sugrįžimas po ilgos pertraukos į Šiaulių sceną su ta pačia energija, bet su nauja patirtimi ir atsinaujinančia kūryba.
Ateina laikas, kai nori tarsi atsiskaityti. Be to, bičiulis priminė apie jubiliejų. Pažiūriu į kalendorių: iš tiesų, juk aš gimęs 1953 metais!
Šiaulių dramos teatre mano koncertas yra buvęs 1994 metais. Teatras į mano atmintį įsirėžęs nuo vaikystės – spektaklį „Snieguolė ir septyni nykštukai“ žiūrėjau gal keturis kartus. Aktoriai man buvo kažkas tarp Dievo ir žmogaus. Todėl ir dabar, kalbant apie vakarą teatre, kūnu eina lengvas šiurpuliukas.
– Koks bus šis koncertas?
– Dainuosiu balades iš viso repertuaro – 35 metų aruodo. Ruošiu specialią programą. Man geriausia (nors ir sunkiausia) būti scenoje vienam.
Su atliekamomis dainomis skambės ir mano mintys, komentarai, improvizacijos.
Sutapimas, bet koncertas vyks gegužės 9-ąją – Pergalės dieną (1945 metais tą dieną pasirašytas nacistinės Vokietijos kapituliacinis paktas, daugumoje buvusių Sovietų Sąjungos šalių minima kaip Pergalės diena – red. past.). Tebūnie tai šiauliečių pergalės diena.
Šiaulių koeficientas
– Jūsų organizuojamas festivalis „Akacijų alėja“ vyksta Kulautuvoje, „Visagino country“ prasidėjo tuometiniame Sniečkuje, „Pūdas druskos“ – Druskininkuose, „Juod'Country“ – Juodkrantėje. Kodėl festivaliai pasklidę po visą Lietuvą, bet ne Šiauliuose?
– Ne manęs to reikėtų klausti. Buvo laikas, kai idėjas išdėstydavau kultūros vadams. Vieni sakydavo: „Nefantazuok“. Kiti: „Mes pažiūrėsime“, ir... nuguldydavo idėjas stalčiuje. Treti: „Daryk, žiūrėsime. Jei bus gerai, būsime prisidėję, jei ne – mes nieko nežinome“ (šypsosi).
„Bitlams“ pirma reikėjo nugalėti Ameriką, kad Didžiojoje Britanijoje būtų pilnos salės. Gal ir Lietuvoje pirma reikia pavergti Vilnių, kad Šiauliuose įvertintų?
Labai džiaugiuosi, kad Šiauliuose atsirado muzikiniai apdovanojimai ŠAMA. Aš – už Šiaulių identitetą, orumą.
– „Šiaulių kraštas“ šiauliečių klausė, kaip jie vertina mieste vykstančius renginius, artėjančią 777 metų sukaktį. Kokia jūsų nuomonė?
– Po dauguma „Šiaulių krašte“ išsakytų minčių pasirašau.
Manau, Šiaulių dienų data yra neparanki. Per toli į rudenį. Šventė yra tada, kai gali atsisėsti ant žolės.
Prieš 6–7 metus per Šiaulių dienas su žmona užklydome į Šiaulių universiteto Menų fakulteto kiemelį, kur Remigijus Ruokis su kompanija organizavo koncertą. Negalėjau patikėti, kad tai – Šiauliai. Aplink – žalia, gražūs rūmai, scena, įdomūs muzikantai. Nebenuėjau net į brangių kviestinių žvaigždžių koncertą Prisikėlimo aikštėje. Sėdėjau iki vėlumos kiemelyje – ten buvo kitokie Šiauliai. Tokius aš juos mylėjau...
Unikalus ir mano bičiulio Prano Trijonio organizuojamas festivalis „Ant rubežiaus“. Kodėl jis negali tapti tokiu, į kurį plūstų žiūrovai iš Vilniaus, Kauno ar užsienio?
Anądien atkreipiau dėmesį, jog į Lietuvą atvažiuojanti garsi pasaulyje airių šokių grupė koncertuos Klaipėdoje, Kaune, Vilniuje. Žmona Ramutė atsiduso: „Vėl į Šiaulius atveš atlikėją su rusiška pavarde.“ Aš nieko prieš rusų atlikėjus. Bet yra nustatytas kažkoks Šiaulių koeficientas.
Protingas ir gudrus verslo ryklys Arūnas Valinskas šiemet suprato, kad „Auksinių svogūnų“ Vilniuje ar Kaune jau neįsiūlysi. O Šiauliams, nusprendė, bus pats tas.
Trijų kapeikų lygis
– Koks yra viešojoje erdvėje paplitęs šiauliečio įvaizdis ir, jūsų akimis, tikrasis šiaulietis?
– Televizija yra labai agresyvi ir visavaldė. Andrius Mamontovas dainavo: „Jie žymi tarsi šunys savo naują teritoriją“.
Televizijos brukamas primityvus stereotipas yra labai bjaurus. Nors aktorius Mindaugas Stasiulis – talentingas, protingas žmogus, kategoriškai nepriimu jo kuriamo personažo Saulėno. Tai yra šiaulietiško įvaizdžio suprimityvinimas iki trijų kapeikų lygio. Tuo labiau, kad personažas tapo tam tikru simboliu.
Koks yra tipiškas šiaulietis, sunku pasakyti. Man Šiauliai yra lietuviškas Nešvilis. Čia yra didžiosios country muzikos pajėgos: „Jonis“, „Crazy Crow“, „Svirplys“ ir kiti atlikėjai.
Šiauliai yra ir lietuviškas Liverpulis, kuris gimdo žvaigždes, duoda toną: „Bix“, ar estrados grandai Nijolė Ščiukaitė, Jurgis Žukauskas, Adolfas Jarulis... Bet atsiranda nauji vėjai ir žmones nupučia.
Galiu nenutrūkstamai vardyti miesto perlus: pedagogė, kūrėja ir atlikėja Laura Remeikienė, smuikininkė Augustė Emilija Janonytė, daugkartinė čempionė regbio komanda „Vairas“, garsiosios Didždvario, J. Janonio gimnazijos (pastarąją esu baigęs ir aš).
Esu vienas iš septynetuko – dainuojamosios poezijos žanro Lietuvoje pradininkų. 1978 metais Šiaulių miesto kultūros rūmuose įsikūrė pirmoji Lietuvoje dainuojamosios poezijos studija. Per šešerius metus ją lankė beveik 200 žmonių, tarp jų buvo ir aktoriai Ilona Balsytė, Darius Auželis, dainininkė Saulė.
Dar vienas Šiaulių fenomenas – Gytis Paškevičius. Gerbiu, kad jis sugebėjo televizijai pasakyti „ne“.
Turėk savo kvapą
– Esate sakęs, jog jūs – Šiaulių nacionalistas gerąja prasme. Bet toli gražu ne kiekvienas šiaulietis didžiuojasi esąs iš Šiaulių?
– Man labai patinka ir Šiaulių kiemo kalba. Kuriu „Vijolių bliuzus“, pavyzdžiui: „Atvažiuok į Pagelavą, eisme pasimaudyt...“
Nereikia bijoti, kad būsime nesuprasti, pajuokti. Mėgstu pasaką apie daržovių ginčą, kuri iš jų geresnė, vertingesnė: „Morka sakė turinti daug karotino, burokas, kopūstas vardijo savo privalumus. Tik svogūną daržovės suniekino: „Visi nuo tavęs sukasi, tu smirdi, vaikai tavęs nemėgsta“.
Atėjo šeimininkė į daržą, prisirinko pilną krepšį daržovių. Deda daržoves į puodą. Svogūnas išsigando, kad gali nepatekti ant stalo, todėl užspaudė savo kvapą. Šeimininkė jį pavartė, pauostė: „Vargšelis turbūt sugedęs“. Ir išmetė į paplavų kibirą. Moralas: turėk savo kvapą...
Galbūt Šiauliai ir yra tas svogūnas su savo kvapu ir verte?
Nedaug sutikau jaunų žmonių, kurie išvažiavę prisipažintų, jog kilę iš Šiaulių. Daugiau sutikau žemaičių, kurie pasididžiuodami drąsiai sako: „Aš iš Telšių!“
Kartą radijo viktorinoje reikėjo atsakyti, iš kur kilęs V. Stakėnas. Atsakymai buvo: „Vilnius, Kaunas, nejaugi – Klaipėda?“ O daugiau miestų Lietuvoje tarsi nebėra!
O pasirodo, yra šaunus miestas Šiauliai. Kaip ir puikūs kiti – Pakruojis, Kelmė ar Joniškis.
– Pavasarį Šiauliai skęsta šiukšlėse, vasarą – nepjautoje žolėje, žiemą – sniege. Miesto vadovai ar mes patys miesto nemylime?
– Pritrūksta gaspadoriškumo. Man labai gražu, kai važiuodamas pro namus-cementines dėžutes pamatau vijoklius, suoliukus.
Kai užsimezgė Šiaulių ir Olandijos miesto Eteno-Lero draugystė, olandai pasodino tulpių skverelį prie buvusio „Buratino“. Rytojaus dieną tulpių neliko. Iš vakaro gražu, ryte – tuščia...
Nuo tokio šunsširdiškumo skauda širdį. Kažkas dovanoja, kažkas ateina ir viską sutrypia. Tada dovanojęs žmogus sako: „Skrendu ten, kur mane priima.“
Yra žmonių, kurie atsodina medį daug kartų. Esu optimistas. Todėl tikiu, ateis laikas, kai studentai nesistengs nuslėpti, kad yra iš Šiaulių.
Živilė KAVALIAUSKAITĖ
