Nendrinių stogų meistras Virginijus Mileška savo rankomis jau beveik pastatė namą su žemaitiškais tradiciniais motyvais. Jo nuomone, tradicinis namas – labiausiai tinkamas mūsų kraštui. Čia pat ir statybinės medžiagos: savas miškas, nendrynai.
Liaudiška dvasia
Kai važiavome į sodybą, sniego ir šalčio dar nebuvo. Pievų takelis atvedė iki senos sodybos šalia Jusaičių alkakalnio Šiaulių rajone. Sodyba su dviem naujais pastatais. Naujais, tačiau ne naujoviškais. Nendrėmis dengtoje pašiūrėje – malkinė. Po šiuo stogu galima ir automobilį nuo darganų paslėpti. Šios stoginės sienas atstoja malkų rietuvės.
Iš kamino rūksta dūmas. Šeimininkas Virginijus Mileška pakūrė židinį, kad būtų kur pasišildyti po „ekskursijos“ po jo sodybą. Namas medinis. Taip pat dengtas nendrėmis. Terasa yra aplink visą namą. Stogo kraštai remiasi į medines kolonas. Kaminas, žinoma, apskardintas. Jau geriau šiuolaikiška detalė, tačiau mažesnė tikimybė uždegti stogą.
Ant durų išraižytas aštuonkampis ornamentas. V. Mileška neaiškina, kol nepaklausi: „Tai Aušrinės žvaigždės simbolis“.
Viduje dar laukia daugybė darbo. V. Mileška sako, kad kambarių išplanavimas bus šiuolaikiškas. Juk moteriai reikės patogios virtuvės, o svetainė bus erdvi ir šviesi.
Langai aprėminti medinėmis kolonomis. Lubose išliks balkiai ir tankiai surikiuoti skersiniai. Šiuolaikinis židinys apjungs kone visas žmonijos epochas. Ateityje jis moderniai šildys svetainės grindis. Taip pat kaimą primenančią senovinę sienelę. Šalia židinio įmūrytas didžiulis granito akmuo bus kaip urvinio žmogaus šilumos akumuliatorius.
Sakrali vieta
V. Mileška sako viską pastatęs savo rankomis. Padeda sūnus Karolis. Darbas trunka jau dvejus metus. Išorė jau beveik baigta. Belieka apšiltinti sienas, stogą ir vidų įrengti.
Šio namo istorija prasidėjo dar tada, kai V. Mileška prisidėjo prie talkininkų pulko. Žmonės nusprendė sutvarkyti šalia Dubysos esantį sąvartyną. Šiukšlėmis buvo užverstas Jusaičių alkakalnis. Kadaise čia buvo vieta, iš kurios senovės gyventojai rasdavo ryšį su savo dievybėmis – šventa vieta.
Vyras netoliese įsigijo sklypą, kuris tuomet daugeliui atrodė nieko vertas – toli nuo pagrindinių kelių, atšiaurioje vietoje. O vaizdas taip pat neviliojo – juk sąvartynas čia pat.
Alkakalnis vos už šimto metrų. V. Mileškos sodyba gana aukštoje vietoje. „Atsiveria gražus vaizdas, tačiau visus vėjus gaudau. Štai matosi, kur Dubysa nuvingiuoja. Užsodinti medžių siena tokį grožį nekyla ranka“, – pasakoja vyras vietovės pliusus ir minusus.
Viskas sava
Tradicinis namas V. Mileškai vienas geriausių ne tik dėl to, kad kaime turėtų būti kaimietiško stiliaus namas. Jo nuomone, tai vienas geriausių namo modelių mūsų kraštams. Kitaip tariant – meilė tradicijoms gali būti ir naudinga.
Nendrinis stogas iškalbingas – byloja apie tai, kad savininkui tikrai rūpi liaudies kultūra. Vyras pats dengia stogus, tuo užsiima jau ne vienerius metus. Neseniai tapo sertifikuotu šio tradicinio amato atstovu.
Šeimininkas siūlo atkreipti dėmesį į tai, jog nendriniai stogai šiuose kraštuose nebuvo paplitę: „Statai iš to, ką turi. Anuomet dengdavo gontais arba ruginiais šiaudais. Dabartiniai rugiai stogams netinka – per trumpi kotai. Senovinių veislių mažai kas beaugina“.
Nendriniai stogai tampa vis populiaresni. Yra žmonių, kurie užsiima vien šios statybinės medžiagos rinkimu ir pardavimu. Jie žiemą šienauja užžėlusius tvenkinius. Laiko nendres sausai kluonuose ir parduoda stogdengiams. Dalį nendrių privaloma palikti vandens paukščių perimvietėms.
Ne tik nendrės, bet ir mediena namui – iš nuosavo V. Mileškos miško. Galima sakyti, kad naujasis būstas yra tradiciškas ne tik savo išvaizda, bet ir medžiagomis. Juk žmonės statė iš to, ką turėjo.
Nendrinis stogas – ne tik gražus, jis yra ilgaamžis, lyginant net su pažangiausiomis dangomis. „Penkiasdešimt metų tikrai laikys. Kai kurie tokių stogų net nešiltina. Karštą vasarą po tokiu stogu niekada nebūna karšta“, – įsitikinęs V. Mileška.
Naujovės dera su senove
O kodėl namas ne rąstinis, o karkasinis? „Tokia statyba taip pat nėra nauja. Yra ir senovinių karkasinių namų. Apšiltinti namą žadu pačiomis moderniausiomis priemonėmis – purkšiu specialiomis kanadietiškomis putomis“, – paaiškina šeimininkas.
Namas iš vienos pusės primena senovinį svirną. Rombo formos nedideli langai. Terasa taip pat kažkuo panaši į tą, kuri yra Kurtuvėnų svirne. „Iš tos pusės namas atrodo autentiškiau. Į kitą pusę dėjau didesnius stiklo paketus, kad galėčiau gėrėtis slėniais“, – aiškina vyras.
Nors kai kurie langai ir plastikiniai, V. Mileška dėl to nesigraužia – jis kiekvieną langą iš išorės padarys tradiciniu. Primontuos langines ir kitokius papuošimus.
Stogo viršūnėje – susikryžiavę paukščių siluetai. Juos etnologai vadina lėkiais. Tokios „kryžavonės“, anot V. Mileškos, būdingos kone visų Europos kraštų namams. Vieni kryžiuoja paukščius, kiti – arklius: „Švedijoje teko matyti sukryžiuotas eglių šakas. Kam tai reikalinga? Ogi visokiems laimę nešantiems aitvarams nutūpti“.
Aplink visą namą einanti terasa su kolonomis – gana originalus sprendimas. Tokios terasos būdavo tik iš vieno ar dviejų namo galų. „Dabar su šlepetėmis galėsiu aplink namą apeiti. Dėl terasos išsiplečia stogas. Vasarą saulė nekaitins kambarių. O žiemą saulė žemiau – šildys vidų“, – paaiškino šeimininkas.
Alvydas JANUŠEVIČIUS
