Apie organų donorystę Lietuvoje imama kalbėti po rezonansinių įvykių, o istorijų, kuomet svetima širdis padeda išgelbėti gyvybę, herojai dažnai patys vengia viešumos. Žinomos verslininkės Irenos Matijošaitienės ištarti lemtingi žodžiai „jei gali padėti, padėk“, įkvėpė artimuosius įamžinti jos atminimą įkuriant specialų fondą.
Balandžio 16-ąją vykusioje konferencijoje pristatytos dvi naujai įkurtos organizacijos – Irenos Matijošaitienės fondas ir Lietuvos transplantologų asociacija, sieksiančios proveržio organų donorystės ir transplantacijos srityje. Gydytojai ir neseniai mirusios I. Matijošaitienės fondo steigėjai ketina suvienyti jėgas šviečiant Lietuvos visuomenę bei skatinant donorystę, stiprinant Lietuvos gydytojams transplantologams būtiną pagalbą.
Irenos Matijošaitienės fondo steigėjas Visvaldas Matijošaitis konferencijoje kalbėjo: „Kalbėti labai sunku, bet šeimoje kalbėjome ne tik apie gyvenimą, bet ir apie mirtį. Irenos noras, kad jos organai būtų paaukoti, man ir sūnums buvo žinomi seniai. Su Irena buvome sutarę, kad jei iškeliaučiau pirmas, ji taip pat pasielgtų su manimi. Liūdna, kad man teko išpildyti jos norą, o ne atvirkščiai. Fondą su sūnumis įsteigėme norėdami tęsti jos pradėtą veiklą. Ji išėjo, bet liks su mumis.“ V. Matiošaitis konferencijos metu sunkiai tramdė emocijas, kalbėdamas žinomas verslininkas labai jaudinosi.
Lietuvos transplantologų asociacijos prezidentas doc. Vitalijus Sokolovas teigė, kad ši asociacija yra įkurta tik šiemet, bet mintis ją įkurti buvo kilusi jau prieš daug metų.
Konferencijoje dalyvavusi Nacionalinio transplantacijos biuro vedėja Rasa Pekarskienė sakė: „Donorystės ir transplantacijos procesas yra daugialypis, reikia ne tik talentingų gydytojų, bet ir visuomenės žinojimo bei pritarimo donorystei. Jei nebus žmonių, kurie aukoja organus, kad ir kokie talentingi chirurgai būtų, nebūtų ką persodinti. Lietuviai vengia kalbėti apie ligas ir apie mirtį. Turime mokytis apie tai kalbėtis.“
Organų transplantacijos Lietuvoje pradininkas prof. Balys Dainys teigė, kad mūsų šalyje apie organų donorystę pradėta kalbėti seniai – 1968–1969 metaiss. „Tai buvo labai neįprastas dalykas. Jeigu anuomet žmogui sustodavo širdis, turėdavome laukti dar pusę valandos ir tik tada paiimti organus transplantacijai, tai absurdas žiūrint šių dienų medikų akimis. Džiugu, kad šiandien Lietuvoje ši sritis vystoma taip pat kaip ir kitose pasaulio šalyse.“
Mediko teigimu, kol kas negalima organų išauginti, juo labiau tokio dalyko ištikus nelaimei negausi dovanų ar nenusipirkti, tad vienintelė galimybė išgyventi – kai paliekantys šį pasaulį išeina prasmingai, dovanodami savo organus.
Medikų teigimu, Lietuvos visuomenėje kalbant apie donorystę esama įvairių nepagrįstų baimių, kurios trukdo priimti sprendimą tapti donoru. Šiuo metu Lietuvoje donoro korteles turi tik apie šešiolika tūkstančių žmonių. Statistika rodo, kad kasmet laukiančių transplantacijos pacientų būna apie penkis šimtus, o operacijų atliekama vos apie pusantro šimto.
R. Pekarskienės teigimu, svarbiau už donoro kortelę – atviras pokalbis su artimaisiais, mat neretai nutinka taip, kad mirus artimam žmogui artimieji būna labai sukrėsti ir nežinodami, ką apie donorystę manė jų šeimos narys, neretai atsisako paaukotoi jo organus.
„Fondas remiamas šeimos pinigais, kurie bus panaudoti šviečiamajai veiklai, susijusiai su donoryste. Irenos pokalbiai namuose mums padarė didelę įtaką, mes jau daug metų žinojome jos nuomonę. Fondas užsiims ne tik šviečiamąja,bet ir socialine sklaida“, – kalbėjo V. Matijošaitis, paprašytas patikslinti fondo veiklos gaires.
