Prieš kurį laiko per Europą nuvilnijo demonstracijų banga prieš ACTA – tarptautinę sutartį, skirtą kovai su piratavimu internetinėje erdvėje. Lietuvos viešumoje mačiau keletą bandymų paaiškinti, kas ta ACTA ir kokias grėsmes ji kelia, bet turiu pripažinti, kad dažnai tie išaiškinimai bent man pasirodė per daug smulkmeniški ir techniniai, arba atvirkščiai – per daug lozunginiai. Kalbama apie neišpasakytas grėsmes, bet konkrečiai taip ir nepasakoma kas, kodėl ir kaip bandys tvirkinti mūsų mažametę demokratiją.
Tad nenuostabu, kad dauguma žmonių iki šiol neturi tvirtos nuomonės apie šią sutartį. Viena vertus, lyg ir intelektinė nuosavybė turėtų būti saugoma, su vagimis reiktų kovoti. Juk niekas nenorėtume, kad pavogtų, pvz., mūsų automobilį, tad suprantame autorius, kurie nenori, kad vogtų jų kūrinius. Kita vertus, įdomu, kodėl tiek žmonių sukėlė tokį triukšmą dėl šios sutarties – gal joje tikrai kažkas ne taip?
Jokiu būdu nesu intelektinės nuosavybės apsaugos internetinėje erdvėje ekspertas, bet turiu dešimtmetį patirties dirbant tarptautinės teisės srityje ir truputį domiuosi šiuo klausimu, tad drįsiu pateikti kelis savo pastebėjimus.
ACTA autoriai teigia, kad intelektinė nuosavybė yra tokia pat nuosavybė, kaip dešra ar automobilis, jos vagystė yra baisus nusikaltimas, o su nusikaltimais, žinia, reikia kovoti. Tai kovai ACTA siūlo neva efektyvų mechanizmą.
Pabandykime išsiaiškinti ar viskas taip ir yra.
Pristatysiu jums ACTA pasinaudodamas analogija.
Šią savaitę, Kauno administracijos direktoriaus pavaduotojas, leidęs vasario 16 d. rengti nacistų demonstraciją ir uždraudęs tą daryti tolerantiško jaunimo asociacijai, sakė: „Asmeniškai aš neturiu nieko prieš juos. Kaip teisininkas, aš nei prieš gėjus, nei prieš lezbietes, nei prieš pedofilus.“
Žinoma, priešingai nei Kauno valdininkas, dauguma lietuvių suvokia, kad kitaip nei homoseksualumas, pedofilija yra siaubingas nusikaltimas, su kuriuo būtina kovoti. Kedofilai tą bando daryti vėliavomis, bet logiškai mąstantys žmonės supranta, kad kovoti reikia teisėtais ir racionaliais būdais su tikrais nusikaltėliais, o ne su tariamais lozungais ir pistoletais.
Tai štai, jeigu kovą su šiuo nusikaltimu patikėtume ACTA autoriams, gautume tokį genialų siūlymą: kiekvienam name, kiekvienam bute, kiekvienam kambaryje ar kitoje patalpoje įrengti po stebėjimo kamerą, kuri filmuotų viską kas vyksta 24 h per parą. Kažkokios antipedofilinės tarnybos turėtų teisę bet kada prisijungti prie bet kurios iš šių kamerų ir patikrinti ar neužsiimat pedofilija, o jeigu užsiimat – jus tuoj pat nubausti.
ACTA siūlo analogišką sprendimą kovai su piratavimu – įgaliotos institucijos galės bet kada patikrinti visą elektroninėje erdvėje esamą informaciją, visus jūsų meilės laiškus, visą tarnybinį susirašinėjimą, visas jūsų kompiuteryje esančias nuotraukas, absoliučiai viską ir jeigu nuspręs, kad esate baisus nusikaltėlis piratas, jūs būsit nubausti.
Taigi pirmoji ir esminė ACTA yda yra neproporcionaliai didelė kaina sumokama siekiant jos tikslo. Kovojant su piratavimu visiškai apribojamas žmonių privatumas – prigimtinė ir konstitucinė žmogaus teisė. Jeigu ACTA kūrėjai būtų atsakingi už kovą su smurtu šeimoje, jie pasiūlytų preventyviai visiems be išimties nukapoti rankas.
Kita vertus, gal būt piratavimas iš tikro yra toks baisus nusikaltimas, o siūlomas mechanizmas – toks efektyvus kovos su juo būdas, kad net ir didelio mąsto esminių žmogaus teisių apribojimas yra pateisinamas? Juk autoriams kasmet padaroma žala skaičiuojama milijardais dolerių – reikia juk vieną kartą nubausti tuos vertelgas piratus, ne?
Drįstu teigti, kad nei mechanizmas efektyvus, nei nusikaltimas toks baisus, o nubaustais labai sėkmingai galite būti ir jūs. Būtent jūs. Apie viską iš eilės.
Jei 85 proc. pedofilijos atvejų nutinka ne namuose, o, pvz., zakristijose, tai savo kambariuose įrengę stebėjimo kameras šios problemos mes neišspręsim. Nepalyginamai didesnė, pati ženkliausia piratavimo dalis tenka tokioms valstybėms, kaip Rusija ir Kinija, kurios nepasirašė ir nesiruošia pasirašyti ACTA.
Čia truputį kaip su gamtosauginiu Kioto protokolu – valstybės, kurios ir taip saugo gamtą, protokolą pasirašė ir nori uždėti įvairius papildomus labai griežtus ir stipriai finansiškai nenaudingus apribojimus savo pramonei, bet valstybės, kurios labiausiai teršia gamta, prie protokolo jungtis nė neplanuoja. Dėl to, kad mes save apribojame, jų nuodinga pramonė atsiduria dar geresnėje konkurencinėje padėtyje. Galų gale mūsų santykinai švarios gamyklos bankrutuos, tikrųjų teršėjų gamyba tik išaugs, o gamta kentės net labiau, nei prieš tai.
Įgyvendindami ACTA maža to, kad su patranka tikėsimės žvirblius iššaudyt, bet ir šaudysim į kitą pusę – antroji ACTA esminė yda, kad jau dabar galima pasakyti, kad ji nepasieks tų tikslų,dėl kurių yra priimama, nes norint kovoti su piratavimu, tą reikia daryti visų pirma valstybėse, kuriose aukščiausias piratavimo lygis.
Dalis žmonių gali nutarti, kad pedofilija visgi yra toks baisus nusikaltimas, kaip stebėjimo kamerų įrengimas pas visus gyventojus yra pateisinamas. Nors ir labai nemalonus nusikaltimo prevencijos būdas, bet taip galvoja žmonės, kurie žino, kad patys nėra pedofilai. Deja, teisėje, kas yra pedofilas, o kas juo nėra, priklauso nuo to, kaip apibrėši šią sąvoka. Jei apibrėžimą kurtų ACTA autoriai pagal analogiją su piratavimo apibrėžimu, tai pedofilu būtų laikomas kiekvienas asmuo, kuris ne tik prievartauja vaikus, bet ir tas, kuris paglosto vaikui galvą, ar žiūri į vaiką, ar yra su vaiku viename kambaryje. Nusikaltėliais taptų 98 proc. gyventojų. Pažiūrėjai internete muzikinį video klipą? Esi nusikaltėlis. Parašei draugei Valentino dieną „All we need is love“ ar nusiuntei kolegai gimtadienio proga atviruką, grojantį „Happy Birthday to you“? Nusikaltėlis. Pacituosit Facebook'e Erlicką? Vagis. Jūs galvojat, kad jei turit savo kompiuteryje penkias mp3 dainas, tai jūsų ACTA cerberiai nelies? Manot, kabinamasi bus tik prie tų, kurie turi dvidešimt tūkstančių įrašų? Gal būt. Bet ACTA nenustato minimalių leistinų pavogti kvotų – esat nusikaltėlis, net jei turite vieną dainą. Reikės kokiam inspektoriui nubaustų nusikaltėlių planą viršyti, prieš vadovybę pasirodyti – ateis ir jūsų eilė. Kalbėsit ką nors labai nemalonaus apie valdžią? Greit suras pas jus „nusikaltimo įrodymus“. Per ilgai prasilenkdamas koridoriuje žiūrėsit į kaimyno inspektoriaus žmoną? Sėsit iki gyvos galvos. Trečia esminė ACTA yda – kriminalizuojami beveik visi žmonės, sprendimą bausti ar nebausti paliekant baudėjų interpretacijai ir nuotaikai.
ACTA iniciatoriai teigia, kad dešra ir knygos turinys yra tokia pat nuosavybė, tad jei yra tarptautiniai teisės aktai, kurie padeda išaiškinti dešrų vagis, tai turi būti ir teisės aktai, kurie baustų knygos turinio vagis, nes pastarieji nebaudžiamai naudojasi naujai atsiradusia niša – internetu.
Drįstu teigti, kad matau kelis esminius skirtumas tarp intelektinės nuosavybės ir materialinės. Jei pavagia jūsų automobilį, tai jūs automobilio nebeturite, o vagis jį turi. Ir jei vagis atiduos tą vogtą mašiną draugui, tai pats automobilio irgi nebeturės. Jei pavagiat knygos turinį, tai knygą turės ir knygos savininkas, ir vagis, ir draugas. Šiuolaikinėmis technologijom dalytis kūriniu ypač paprasta, tai tų draugų per labai trumpą laiką gali būti ir milijonas. Ieškodami teisybės ir eidami baudimo keliu turėtume nubausti visą milijoną, bet tai neįmanoma fiziškai. Todėl bus nubausti penki ar dešimt – turėsime „griežtas akcijas“ ir parodomuosius procesus, t.y. nieko bendro su tikruoju teisingumu. Greičiau kovos su problema imitaciją nei realią kovą. Neverta pradėti karo, kurio fiziškai neįmanoma laimėti. Neverta pasirinkti pagrindiniu keliu baudimo taktiką, jei nubausti galėsit ne daugiau nei dešimtadalį procento nuo visų nusikaltėlių.
Kitas ir bene pagrindinis skirtumas yra toks, kad priešingai nei materialaus turto atveju, neegzistuoja tvarka, tradicijos ir įstatymai, kaip intelektinė nuosavybė gali būti panaudojama visuomenės reikmėms. Materialus turtas, kaip žemė, namas ir dešra, egzistuoja tiek, kiek civilizacija – per daugelį metų susiklostė tradicijos, atsirado įstatymai reglamentuojantys, ką galite daryti su savo materialiu turtu, kaip jis bus saugomas, kaip jūsų teisių pažeidėjas bus baudžiamas. Kita vertus, tuo pat metu turime ir jūsų teisių į materialinį turtą apribojimus dėl visuomenės reikmių – jei jūsų žeme eina regioninis kelias, tai negalit jo perkasti, jei dujotiekis – negalit jo susprogdinti; negalit nukirpti aukštos įtampos laidų ar numušti virš jūsų žemės skrendančio lėktuvo. Egzistuoja visuomenės nauda, kuri laikoma didesne, nei asmeninė nauda atsirandanti iš neribotos jūsų teisės į turto valdymą, todėl ši jūsų teisė apribojama vadovaujantis protingumo ir teisingumo kriterijais.
Galimybė keistis informacija internetu sukėlė revoliuciją mūsų gyvenime – leido pasiekti iki šiol neregėtus mokslinius proveržius, sukurti naujas meno formas, surasti unikalius techninius sprendimus. Neretai tai padaryta pasinaudojant informacija, kurios nuosavybės teisė buvo pažeista. ACTA kūrėjai teisūs – nėra bizūno, kuriuo galima bausti pažeidėjus, bet nėra ir aiškaus mechanizmo, kaip apsaugant intelektinę nuosavybę nesustabdyti civilizacijos plėtros. Abu procesai privalo vykti paraleliai.
Kaip ir kelio tiesimo per jūsų žemę atveju, svarbiausia yra išspręsti teisingos kompensacijos klausimą, o ne numatyti bausmes už nuosavybės į žemę pažeidimus. Jei būtume taip pat elgęsi su materialiu turtu, kaip bandoma su intelektiniu, iki šiol gyventume be kelių ir mirtume sulaukę vidutinio 23 m. amžiaus, sudraskyti lokių ar praradę visus dantis ir išsekę, bet ACTA kūrėjai rūpinasi tik baudimu – naujų, netradicinių sprendimų ieškojimas šiai naujai netradicinei problemai jiems neįdomus.
Jeigu turėčiau sprendimą pats, tai matyt gaučiau Nobelį, Pulicerį ir du bulvinius medalius. Ieškantys sprendimų svarsto, kad jei jau informacija platinama dėl naudos visuomenei, tai gal kažkokios kompensacijos įmanomos iš biudžetų. Kiti galvoja, kad problemą galėtų padėti išspręsti laisva rinka – sugeba juk „15 min“ laikraštis būti nemokamu gyvendamas vien iš reklamos. Kita vertus, kaip žinome, sudėtingos problemos reikalauja sudėtingų sprendimų, o tų sprendimų nerasi, jei neieškosi.
Ketvirta ACTA yda yra tokia, kad jos autoriai nepripažįsta intelektinės nuosavybės laisvos sklaidos svarbos civilizacijos raidai, o vietoj inovatyvių sprendimų paieškos siekiant užtikrinti tinkamas kompensacijas autoriams yra einama neva lengviausiu, nors ir neefektyviausiu draudimų ir baudimų keliu.
ACTA kūrėjai teigia, kad autoriams kasmet padaroma milijardinė žala. Jos dydis nustatomas labai mechaniškai ir truputį „iš lempos“ – vadovaujantis viena ar kita metodologija (kuri nebūtinai labai patikima) yra paskaičiuojama, kiek nelegalių produktų buvo internetu parsisiųsta. Tada jų kiekis padauginamas iš kainos ir teigiama, kad autoriui padaryta štai tokio dydžio žala. Jei iš jūsų pavagia automobilį, kurį galima parduoti už penkis tūkstančius, tai logiška, kad žala yra penki tūkstančiai – tokios vertės turtą iš jūsų pavogė. Privalome suprasti, kad intelektinės nuosavybės vagystės atveju padaryta žala yra ne reali, o virtuali – skaičiuojama negauta nauda. Net ir kvailys suvokia, kad žala negali būti negautos pajamos: dalis žmonių žiūri filmą, skaito knygą, ar klausosi muzikos ne tik todėl, kad ši intelektinė nuosavybė jam patinka, bet ir todėl, kad ji nemokama. Jei piratavimas būtų išnaikintas, žinoma, dalis žmonių nusipirktų legalius kūrinius, bet kita dalis tiesiog atsisakytų vartojimo – jie niekada neperskaitytų to autoriaus, niekada nepasiklausytų tos dainos. Objektyviai nustatyti, kiek būtų vienų ir kiek būtų kitų – tikrai neįmanoma, tad bet kokių konkrečių skaičių sakymas apie žalos dydį yra bandymas manipuliuoti jūsų sąmone.
Kita vertus, kalbėdami apie piratavimo žalą autoriams, dažnai pamirštame apie jo naudą. Nauda taip pat turi ir finansinę išraišką. Piratavimas skatina autorių žinomumą, jų populiarumą. Tai gali duoti ir finansinės naudos. Piratinę jūsų dainos versiją gali išgirsti du, penkis ar šimtą kartų daugiau žmonių. Galima sėdėti ir liūdėti, kad negavote du, penkis ar šimtą kartų daugiau pajamų. Bet galima iš to ir uždirbti.
Įsivaizduokim, kad kur nors užsienyje, pvz. Anglijoje, kuriama laida apie automobilius „Op Ear“. Ji neapsakomai populiari visame pasaulyje, nes pristato naujausias ir įdomiausias mašinas ir daro tai labai žaismingu, intelektualiu ir juokingu būdu.
Teisėtas būdas žiūrėti šią laidą Lietuvoje būtų sulaukti, kol kuri Lietuvos televizija nusipirks į ją teises ir laidą parodys, bet teisėtas būdas turi tris rimtus trūkumus. Visų pirma, laidą reiks žiūrėti tada, kai ją transliuoja, o ne tada, kai jums patogu. Antra, lietuviška televizija neturės pinigų nusipirkti naujausių laidų, tad rodys penkių metų senumo sezona. Jei laida būtų apie archeologija, gal ir nieko, bet kai vienas kertinių jos elementų yra technikos naujovių pristatymas, tai turim problemą. Ir trečia. Lietuviška televizija rodys laidą su vertimu į lietuvių kalbą. Tai irgi problema, jei laidą žiūrit dėl ją išgarsinusio vedėjų sugebėjimo žaisti žodžiais, užuominomis ar naudoti kitus lingvistinius triukus, kurie dažnai išnyksta išvertus.
Yra ir nelegalus būdas – parsisiųsti naujausią laidą internetu. Pažiūrėsit kai jums patogu, sužinosit paskutines naujienas ir pasijuoksit iš dialogų.
Pirmu atveju, nepažeistumėt įstatymo, bet ir netaptumėt laidos fanu. Antru atveju – visiems pasakotumėt, kokia šauni yra ši laida ir nusipirktumėt dvylika brangių knygų, kurias išleido laidos autoriai.
Parsisiuntę nelegalę dainą, galime tapti ilgalaikiu dainininko gerbėju – pirkti bilietus į jo koncertus, legalius CD, atributiką iš jo internetinės parduotuvės ir t.t. Ir tik todėl, kad kažkada parsisiuntėt nelegalią jums nežinomo atlikėjo dainos kopiją. Autoriai visų šitų pinigų negautų, jei būtų įgyvendinta ACTA.
Tai penktoji fundamentali ACTA bėda – neva gindama autorius, ji tuo pat metu pjauna populiarumo šaką, ant kurios jie visi sėdi.
Taigi, baigdamas apibendrinsiu, kad ACTA yra esmines žmogaus teises pažeidžianti tarptautinė sutartis, kuri pavers mus visus nusikaltėliais, nepasieks užsibrėžtų tikslų, pakenks neva ginamiems autoriams ir sužlugdys civilizaciją, kaip mes ją suprantame, o pedofilai ir toliau tvirkins vaikus.
Vytis Mackevičius