uz save ir Lietuva.Dabar arba niekada.

Ką renka, tą ir turi.

teisingam pasaulyje taip, o pas mus būtinai kitaip, nes Lietuva u...ų kraštas.

po LLRI politikos, kuri tinka visoms valdziapartems ir visiems valdziazmogiams tuoj nebeliks pacios Lietuvos.Turesime tik dar viena UABa.

Ačiū Dievui, kad dar yra žmonių, kurie priešinasi LLRI demagoginei politikai.

(A.Guogis, Bernardinai.lt) Naujoji viešoji vadyba buvo susijusi su tuo, ką Johnas Gray aprašė taip: „Globalios rinkos varomąja jėga yra kūrybinga destrukcija, ir šis procesas, kaip ir ankstesnėse rinkose, nevyksta ramiai ir sklandžiai. Jis pasireiškia ekonominių bumų ir nuosmukių ciklais, spekuliatyviomis manijomis ir finansinėmis krizėmis. Kaip ir kapitalizmas praeityje, globalus kapitalizmas nepaprastą savo produktyvumą pasiekia naikindamas senąsias institucijas, profesijas ir gyvenimo būdą. Josephas Schumpeteris kapitalizmą suprato, ko gero, geriau nei daugelis kitų XX amžiaus ekonomistų. Jis suprato, jog tokia sistema, palikta likimo valiai, gali nesunkiai sugriauti ir visą liberalią civilizaciją. Todėl jis ir pasisakė už tai, kad kapitalizmas turi būti tramdomas ir kad vyriausybė turi aktyviai dalyvauti derinant kapitalizmo dinamizmą ir socialinį visuomenės stabilumą. Visa tai tinka ir šiandieninėms globalioms rinkoms.“

palaikau jūsų nuomonę ir tvirtą poziciją.

tęsinys
...parduotų mažiau 50% akcijų). Nežiūrint to, rizika ir galimybės yra tiek verslui, tiek vartotojams. Viena vertus, tos įmonės įpratusios nepersistengti ir neturėti pelno (t.y. jei verslininkas pirks akcijas, jis gali dividendų nesulaukti), kita vertus politikai reguliuoja šių įmonių paslaugų kainą arba savivaldybės teikiamą dotaciją.

Rizika vartotojams (gyventojams ir įmonėms) yra ta, kad visiškai realu jog įsigiję (kad ir per biržą) akcijas, verslininkai pasistengs per politikus užkelti kainą taip, kad iš vartotojų šios bendrovės primelžtų kuo daugiau, ir čia savivaldybės privatus interesas sutampa su verslo - išspaust kuo daugiau. Tačiau tokiu atveju nukentės gyventojai ir įmonės, gaunančios paslaugą. Tačiau mažai tikėtina, kad neįvardinti konsultantai tuo rūpintųsi, nes visuomenė jiems nemoka.

Pats savaime pardavimas per biržą yra sveikintinas dėl savo skaidrumo. Iki šiol visos valstybinės reikšmės pri(ch)vatizacijos vykdavo surašius kažkokias sąlygas su neaiškiais kriterijais, ir stumiant sau artimas verslo grupuotes.

Autorė gi nekvestijonuoja kurios nors nuosavybės ar valdymo formos.Juk ir vienur ir kitur būna ir blogai ir gerai.Pateikti konkretūs atvejai, kurie aiškiai bado akis neskaidrumu ir nesąžiningumu.Kadangi privatizacijos tendencijos Lietuvoje kelia labai daug abejonių ir įtarimų, tai ir dabartinės Vilniaus valdžios užmojai atrodo analogiškai.Juo labiau, jog mero argumentacija žemiau kritikos, be jokių paskaičiavimų.Todėl labai tikėtina, jog tai gali būti dar viena afera.

Aš irgi manau, kad tikrai reikia kai ką atskirti.
Teisingai, privatizacija joks baubas. O produktą vienodai efektyviai gali kurti tiek privati įmonė, tiek valstybinė (pavyzdžių, galima rasti ir tokių, ir tokių). Tai priklauso nuo konkurencijos. Jei rinkoje yra stipri konkurencija ir vartotojai paslaugas gauna įperkama kaina, tai valstybei neverta ten kištis. Tačiau jei yra monopolinė ar socialiai jautri sritis, tai valstybė būtinai privalo bent jau išlaikyti ten įtaką, nes tokiu atveju, privatizavus nelabai užtikrinsi tų paslaugų įperkamumą arba pagrįstą kainą. Vilniaus savivaldybės atveju net negalvojama apie kainą, kuria reiks tas privatizuotas paslaugas pirkti. Apie tą autorė ir rašo. Gal kai ką privatizuoti ir reikia, bet tuomet būtina pagalvoti apie vartotojus ir prieinamumą.
Dėl antro dalyko sutinku.