Nuo vienuolikos visas vasaras su tėvu gastrolėse praleidęs Vytautas Kernagis šiandien pamažu ieško, kuo užpildyti tuštumą, atsivėrusią kovo 15-ąją. Jo galvoje – tikras minčių maratonas: tėvo atminimo įamžinimas, simbolinis paminklas buvusiame „brode“, Vytauto Kernagio vardo muziejus, kurio pirmieji lankytojai, ko gero, bus Maestro anūkai, rašo „Respublika“.
Reikia išgyventi
V. Kernagis mėgdavo gimtadienius švęsti su artimais draugais, savais žmonėmis. Šiame jo gimtadienyje jie visi taip pat buvo. Nebuvo tik jo paties. Koncertuose Palangoje ir Vilniuje V. Kernagio draugai atliko jo dainas. Klausytojai ir šypsojosi, ir graudinosi... Tarp jų sėdėjo ir V. Kernagio sūnus. „Nebuvo labai smagu... Vis dėlto praėjo per mažai laiko, kad į tai galėtum reaguoti atsainiai, be didelių emocijų. Bet buvo draugų, tai padėjo. Ir kažkaip ištvėrėme“, – šypteli V. Kernagis.
Kalbėti apie visa tai... beprotiškai sunku. Kažkoks gniužulas spaudžia gerklę, visi klausimai išsibarsto. Kaip bus lengva, kai viskas taip arti, kai emocijos dar vis įtemptos kaip smuiko stygos. „Ir dabar sunku. Pirma buvo šokas, paskui ta būsena praeina. Pradedi į viską žiūrėti racionaliau. Bet tada pasidaro dar blogiau, nes pamatai realią situaciją, – kalba V. Kernagis jaunesnysis. – Tėvas užėmė didelę dalį mūsų gyvenimo. Dabar ta dalis tuščia. Trūksta žmogaus, ir tuštumą reikia kuo nors užpildyti. Bet tai laiko klausimas. Būkime realistai. Kol kas bandome padaryti viską, kas įmanoma, kad išsaugotume tėvo atminimą. Tiesiog reikia išgyventi“.
Paminklas ir muziejus
Gimtadienio koncertus inicijavo Vytauto Kernagio fondas, kurį įkūrė maestro artimieji. Šiandien jame – apie 17 tūkst. litų. Idėja sujungti visas mintis, idėjas, projektus į fondą kilo Vytautui jaunesniajam ir V.Kernagio draugams. Tėvas apie savo vardo fondą niekada nebuvo užsiminęs. Gal net negalvojo. „Buvo tokių, kurie kalbėjo, kad mes čia sau darome. Aš noriu, kad šitas fondas veiktų skaidriai ir pinigai niekur nenuklystų. Tai tikrai nėra šeimos verslas“, – sako jo sūnus.
Dailus suoliukas, o gal kas nors kita – simbolinis paminklas V. Kernagiui kol kas yra vienas iš fondo tikslų. Paminklas galėtų atsirasti kur buvusiame Vilniaus „brode“, Gedimino prospekte, pamėgtoje maestro alėjoje.
Jau šį rudenį Vilniaus muzikos ir teatro akademijos studentams bus įteikta pirmoji V. Kernagio stipendija. Ją įsteigė ir finansuos sostinės „Liūtų“ klubas, kurio nariu buvo V. Kernagis. Tariamasi ir dėl Danieliaus Dolskio premijos gabiausiems estrados artistams steigimo.
Vytautas prisipažįsta turįs dar vieną idėją, kuri iš pradžių skambėjo gana utopiškai, tačiau jis pats ja taip įtikėjo, kad šiandien jau neabejoja - kada nors Vilniuje duris atvers ir V. Kernagio muziejus. „Liko daug daiktų: instrumentai, įrašai, kita... Norisi, kad jie turėtų išliekamąją vertę. Iš pradžių žmonės tik juokėsi, bet atsirado tokių, kurie palaiko mane ir į šią idėją žiūri rimtai“, – pasakoja V. Kernagis.
Fondas turi ir dar vieną misiją – remti onkologinius ligonius. Kol kas nėra nuspręsta, kam ir kaip atiteks parama. „Tai nebus mūsų pagrindinė veikla, bet viena iš fondo krypčių. Pagrindinė vis dėlto -– kultūrinio paveldo išsaugojimas“, – dėsto Vytautas.
Neleis kurti „popso“
Autorinės V. Kernagio kūrybos teisės priklauso jo žmonai Daliai. Tiesa, iki birželio vidurio jos „įšaldytos“. „Neseniai skambino choro „Ąžuoliukas“ vadovas Vytautas Miškinis. Davėme sutikimą – per Dainų šventę choras atliks tėvo „Baltą paukštį“. Šį savaitgalį Nidos festivalyje bus visas vakaras, skirtas V. Kernagio atminimui, taip pat skambės jo dainos. Bet tegu žmonės būna ramūs. Autorinės teisės priklauso mums, bet kas negalės imti tėvo dainų ir kurti „popso“, – šypsosi Vytautas. – Turime idėją iš naujo išleisti kai kuriuos tėvuko įrašus. Pavyzdžiui, Dainos teatro repertuarą. Galbūt net pavyks surengti koncertinį turą“.
Kol kas į fondo veiklą įsitraukę V. Kernagio artimieji: sūnus Vytautas, dukra Eglė ir žmona Dalia. „Ieškome vieno ar dviejų žmonių, kurie iš pradžių galbūt sutiktų dirbti visuomeniniais tikslais. Aš turiu kitą darbą ir tiek laiko, kiek reikėtų, skirti fondui negaliu“, – apgailestauja V. Kernagis.
Pagal Kernagio projektą
Akivaizdu, kad iš tėvo jis paveldėjo organizuotumą ir tikslumą. Vis dėlto gerai pamąstęs nusprendžia, kad yra labiau panašus į mamą. Nors šnekėti su tėvu visada galėjo apie bet ką. Tarp jų nebuvo jokio barjero. „Pamenu, būdamas gal 15-os viešai apsiskelbiau, kad žolę pešiau. Tėvai tada skrido iš Amerikos, lėktuve perskaitė... Jiems grįžus papasakojau, ką padariau. Bet juk svarbiausia, kad po to poelgio padariau tam tikras išvadas, man nepatiko ir iki šiol daugiau to nedarau, – pasakoja Vytautas. – Man nebūdavo bėdos ateiti ir pasakyti: turiu problemą, nežinau, ką daryti. Tėvai buvo tolerantiški“.
Geriausia gyvenimo mokykla Vytautas vadina su tėvu gastrolėse praleistas vasaras. „Užaugau su Dainos teatru. Nuo 11-os važiuodavau su jais į gastroles. Mačiau, kaip kuriamos programos, kas pavyksta, kas ne. Gal todėl ir dabar į visa tai, kas vyksta scenoje, žiūriu taip kritiškai. Manau, būčiau puikus prodiuseris“, – juokiasi Vytautas.
V. Kernagis niekada neturėjo svajonės savo vaikų išleisti į sceną. Tuo labiau kad sūnui kur kas įdomesni buvo kompiuteriai. „Sesuo norėjo stoti į aktorinį, bet tėvas pasakė: „Pirma stok kur nors kitur, įgyk normalią specialybę, tada galėsi eksperimentuoti su savo akademijomis“. Aš ir pats žinau, koks tai gyvenimas: neturi savaitgalių, stabilaus atlyginimo, švenčių... Tai tiesiog gyvenimo būdas. Gal ir teisingai jis elgėsi“, – svarsto Vytautas.
Su savo anūkais, kurių taip laukė, V.Kernagis pabuvo neilgai. Vytauto sūnus Nojus ir sesers Eglės Vėjas ne kartą girdėjo senelio dainas, o dabar tiesiog žino, kad jis kažkur yra... jų širdelėse.
„Pirmą kartą tėvas Nojų pamatė, kai jam buvo kokios dvi dienos. Parsivežėme jį namo, tėvas tą patį vakarą atėjo. Jis labai džiaugėsi tiek Nojumi, tiek Vėju, labai juos abu mylėjo. Todėl ir namą statė, ir kalnelį sugalvojo. Viskas liko pagal jo projektą, – šypsosi Vytautas. – Truputį gaila anūkų, nes senelis būtų buvęs labai šaunus“.
