Sutrikę mokytojai ir mokyklų vadovai, pasimetę tėvai ir tūkstančiai privalomų taisyklių ir rekomendacijų ką reikia daryti mokiniams ir pedagogams. Jeigu dar šiemet Jūsų vaikams nereikia eiti į mokyklą, Jums tikrai pasisekė, netgi galima sakyti, kad laimėjote tikrąjį aukso puodą. O jeigu Jums pasisekė mažiau, tai turite vaikui paaiškinti, kodėl jis klasėje gali būti be kaukės, bet štai išėjęs per pertrauką į koridorių jau būtinai ją turi užsidėti. Kodėl draugauti galima tik su savo klasės bendramoksliais, o su vaikais iš kitų klasių tarsi jau negalima. Ir kaip jam elgtis perpildytame autobuse, kai sutiks pažįstamą iš kitos klasės.
Apsimesti, kad nepažįsta, nes pagal naujas taisykles tokių draugysčių reikia vengti? Dar nepamirškite, kad vaikams reikės sudėti maisto į priešpiečių dėžutes, nes valgyklose neaišku, kaip reikės srautus sureguliuoti. Apie tai, kad vaikas pamirš tušinuką ar neturės tuščio popieriaus lapo, apskritai geriau negalvoti, o kas vakarą patikrinti atžalos kuprinę, nes tai, kas buvo įprasta – šiemet draudžiama – jokio skolinimosi iš suolo draugo. Be to, mokyklos padalytos į sektorius, sužymėtos spalvomis ir net nedrįskite įžengti ne į savo spalvą. Beje kai kur vaikai taip pat bus sužymėti spalvomis, kažkaip labai jau artėjame prie KGB sistemų, kai žmonių bylos buvo žymimos atitinkamomis spalvomis, bet gal policinėje valstybėje tai normalu? Visos šios taisyklės reikalingos tam, kad būtų užtikrintas visų mūsų saugumas. Štai taip, turime būti saugūs nuo viruso, kuris tapo kiekvieno mūsų gyvenime alfa ir omega. Nesvarbu, kaip bus su vaikas, ar jie jausis gerai mokyklos aplinkoje, ar jausis saugūs emocine ir psichologine prasme, pagaliau kokie bus jų mokymosi rezultatai, svarbiausia, kad neužsikrėstume koronavirusu, o apie kitas ligas bei mokinių ir mokytojų savijautą jau visi pamiršome.
Beje visoje šioje taisyklių ir reglamentų virtinėje, vis dar nėra aiškios tvarkos, kaip mokytojai bus testuojami, kas užtikrins, kad jie eidami iš vienos pamokos į kitą neužkrės kitų vaikų. Ir kokia tuomet prasmė iš to, kad vaikai laikysis reikalavimų, jei susirgus mokytojui jie vis tiek atsidurs rizikos grupėje. Mokykla turi pavirsti sterilia laboratorija, o ne mokslo ir žinių šaltiniu. Mokytojų pagrindinė užduotis apsisaugoti nuo viruso, sakote dar reikia mokyti vaikus? Panašu, kad ne. Beje, šiemet daugiau nei 30 procentų mokinių neišlaikė matematikos egzamino, kuo toliau, tuo labiau susiduriame su ugdymo spragomis ir ši pandemija dar labiau pagilins krizę, o kitais mokslo metais, egzaminų rezultatai gali būti dar prastesni, nei šiemet.
Tačiau lengviausiai juk sukurti gausybę taisyklių ir draudimų, o jeigu kas jų nesilaikys – bausime. Juk kas gali būti paprasčiau, jei ne sąrašas draudimų. O tuomet kas kaltas - tikrai ne tie, kurie taisykles kūrė, bet tie, kurie jų nesilaikė ir nesugebėjo užtikrinti saugumo mokymosi įstaigoje. Beje, niekas neatšaukė ir plano B – nuotolinio mokymosi. Jeigu mokykla nebus pasiruošusi ar virusas sparčiai plis, mokytojai vėl turės grįžti prie ilgų darbo valandų, kurių dalis net nebus apmokėta, o tėvai turės likti namuose, kad prižiūrėtų vaikus. Taigi, iš pradžių įbauginkime vaikus, o po to liepkime jiems būti namuose su tėvais, panašu, kad kol kas tokį sprendimą mums siūlo valdantieji.
Šiuo metu svarbu, kad veiktų mokyklos ir darželiai, kad tėvai galėtų eiti į darbą, tačiau ar už tai, kad tėvai uždirbs savo mėnesio atlyginimą, turime terorizuoti vaikus tūkstančiais nesibaigiančių ir besikeičiančių reikalavimų? Ar per visą vasarą kurti sprendimai ir pasiruošimas rudeniui turėjo vainikuoti dar vienas ilgiausias sąrašas draudimų?
Be abejo įmonės turi dirbti, nes kitu atveju, iš kokių mokesčių atiduosime skolas, kurių dabar turime tikriausiai daugiau nei per visą nepriklausomos šalies istoriją? Tik bėda ta, kad ir kiek kartotume, kaip puikiai suvaldėme koronaviruso pandemiją Lietuvoje ir kaip gerai suveikė visi inicijuoti mechanizmai – nedarbo rodikliai muša rekordus. Nedarbas Lietuvoje rugsėjo 1 d. duomenimis pasiekė 13,7 proc. – ir yra didžiausias tarp kaimyninių šalių. Darbo ieško daugiau kaip 236 tūkst. žmonių. Per vieną didžiausių pasaulinių ekonominių krizių Lietuvoje nedarbo lygis 2009 metais 4 ketvirtį siekė 15,8 proc. Skaičiai akivaizdžiai rodo, kad šiuo metu esame visai netoli nuo tos ribos, su kuriame susidūrėme prieš 12 metų. Tuomet bene 300 tūkstančių gyventojų išvyko iš Lietuvos ir susirado darbus užsienyje, ką darysime dabar? Vėl išsiųsime tautiečius ieškoti skalsesnės duonos svetur ir tikėsimės, kad jie išlaikys čia likusius giminaičius?
Valdantieji dalina pašalpas žmonėms į kairę, ir į dešinę, normalu, juk pasiskolino daug, tad kaip gi nepadalinus pinigų ir dar prieš pat rinkimus. Niekas negalvoja, kaip tuos pinigus reikės grąžinti, svarbu dabar išdalinti. Tik ar taip dalindami pinigus netapsime pašalpinių valstybe?
Šiuo metu pagrindinė Vyriausybės užduotis yra stabdyti nedarbo augimą šalyje ir siekti, kad žmonės turėtų darbo vietas ir galėtų patys išlaikyti save bei savo šeimas, o ne laukti kada valstybės skirs kokią išmoką. Jeigu nebus pradėta galvoti apie tai, kaip išlaikyti ar sukurti darbo vietas, skatinti ekonomiką, valstybės biudžetas ir toliau tuštės dalinant išmokas. Nors kitų metų biudžetas - tai jau kitos Vyriausybės problema, tad po nelegitimios Vyriausybės nors ir tvanas. O ant svarstyklių padėti: vaikų ugdymas ir stabili šalies ekonomika bei nedarbas, tad kokie sprendimai, Ponai ministrai?
Politinė reklama. Bus apmokėta iš Darbo partijos politinės kampanijos sąskaitos.
