Buvusiam Alytaus ir šalies policijos vadovui Vytautui Grigaravičiui prisistatinėti beveik netenka - jį žmonės pažįsta ir žino ne tik Alytuje. Tik kartais kolegoms ar partneriams iš užsienio valstybių tenka apie save papasakoti. „Prisistatau kaip įmonės vadovas", - sako prieš penkerius metus „civilioku" , kaip pats vadina, tapęs ir bendrovei AS Double Invest vadovauti pradėjęs vyras. Ir tuoj pat prisipažįsta - verslininku jis jaučiasi tik „šiek tiek" .
„Nesigilinu į finansinius dalykus - skaičiavimus, ataskaitas. Man tai neįdomu. Kartais net negaliu prisiversti pasakyti, kiek mano paslaugos kainuoja. Tiesiog malonu, kad padėjai žmogui išspęsti jo problemą, davei reikalingą patarimą, nukreipei tinkama linkime. Neretai būna, kad nieko ir neuždirbi, bet lieka labai malonus jausmas. Tuo šis darbas man ir patinka - kad gali padėti žmonėms. Tai - įdomu, tai teikia malonumą", - kalbėjo V.Grigaravičius.
Kad noras padėti žmonėms jam ne svetimas patvirtina ir dvejus metus iš eilės pelnytas Dosniausios širdies titulas. Ji suteikiamas daugiausia paaukojusiam labdaros vakaro, kurį kiekvienų metų pabaigoje organizuoja Alytaus „Zonta", Rotary" ir „Lions" klubai, dalyviui.
Praėjusių metų gruodį vykusiame tokiame vakare buvo surinkta rekordinė suma - daugiau kaip 117 tūkstančių litų. Jie skirti Rumbonių parapijos senelių globos namų rekonstrukcijai. Didžiausia lėšų dalis buvo surinkta vakaro metu vykusiame aukcione, o V.Grigaravičius buvo aktyvus jo dalyvis.
Neretai sakoma, kad labdara labiau reikalinga tiems, kurie ją duoda, o ne tiems, kurie gauna. Koks yra Jūsų požiūris į labdarą - juk dukart iš eilės vakare „Laimingi, kurie geba turėti. Laimingesni - kurie moka pasidalinti" tapote Dosniausia širdimi?
Pats davimo faktas gal ir yra svarbus žmogui, kuris siekia išsiskirti, susireikšminti. Aš to tikslo neturiu. Neturiu nei išankstinio noro, nei planų tapti dosniausiu - tiesiog taip susiklosto aplinkybės.
Užpernai prieš labdaros vakarą teko lankytis pas neįgaliuosius, kuriems buvo numatyta skirti paramą, matyti, kaip jie gyvena. Šiemet tų senučių gyvenimas senuose namuose irgi buvo parodytas. Tokie dalykai nepalieka abejingu. Dalyvaudamas aukcione žinau, kad kažkiek padedu spręsti tų žmonių problemas.
Kai paskutiniame labdaros vakare varžėtės dėl skulptoriaus Tomo Vosyliaus skulptūros „Jis", kurią aukciono vedėjas pavadino „puolusio angelu" apdaužytais sparnai, atrodė, kad tiesiog esate apimtas didelio azarto?
Aš tą skulptūrą iškart pavadinau Angelu sargu. Jis man priminė mano karjeros vingius - toks apdaužytais, nudraskytais sparnais, bet nesugniuždytas. Labai norėjau jį įsigyti ir dabar laikau namuose garbingoje vietoje padėjęs.
Dėl šito angelo labiausiai varžėmės su verslininku Romualdu Raudoniu. Bet priėjęs prie manęs po aukciono jis prisipažino, kad jei būtų ir pats jį įsigijęs vis tiek būtų man padovanojęs.
Daugelį metų Jūs buvote viešojoje erdvėje labai matomas žmogus. Pasitraukus iš policijos generalinio komisaro pareigų, visuomenės dėmesys sumažėjo. Ar draugų ratas po to liko nepasikeitęs?
Tam tikrų pokyčių įvyko ir tai vertinu labai teigiamai.
Kažkada asmeninės šventės proga sulaukus sveikintojų antplūdžio vienas pavaduotojas man pasakė: „Generalini, čia ne jus sveikina, čia sveikina šitą kėdę." Iš pradžių man tai nuskambėjo keistai, bet jis buvo teisus.
Tie, kas rodė dėmesį tiktai kėdei, man nuo jos pasitraukus, nuo manęs pasitraukė. Nors, tiesą sakant, maniau, kad tokių žmonių bus gerokai daugiau.
Mano bičiulių ratas per pastaruosius metus gerokai išsiplėtė - jame atsirado daugiau civilių žmonių. Juk aš dabar ne tarnyboje, manęs niekas neriboja.
Ko gero nebūna nė vienos dienos, kad kas nors nepasisiūlytų į draugus ir socialiniuose tinkluose - kasdien sulaukiu bent po keleto kvietimų draugauti. Tai mane gerokai stebina.
Ir visus kvietimus draugauti priimate?
Man kažkaip nepatogu atsakyti. Bet prieš priimdamas vis tiek pasižiūriu, kas jie tokie, kokie draugai jų aplinkoje.
Esate sukaupęs didelę kriminalisto ir vadovaujamo darbo patirtį. Gal ja dalinatės mokymuose, seminaruose, skaitote paskaitas?
Kai pasitraukiau iš tarnybos, iš pradžių buvau kviečiamas vadovų kursuose skaityti paskaitas apie kriminogeninę situaciją, pareigūnų ir verslininkų santykius, korupciją. Bet dabar jau nebe.
Pas mus nėra pareigūnų ruošimo sistemos, policija neturi specialistų ruošimo bazės ir neišnaudojama patyrusių pareigūnų patirtis.
Pasiūlymų dirbti valstybės institucijose nesulaukiate?
Kažkada buvau gavęs žinią iš tuomečio premjero Gedimino Kirkilo komandos, kad man nori siūlyti patarėjo vietą. Iškart pasakiau - ne.
Toks darbas ne man - tai tuščias laiko leidimas. Nemanau, kad ten galėtum padaryti kažką rimto, apčiuopiamo, kad matytum savo darbo rezultatą.
Į jokią valstybės tarnybą grįžti nenoriu. Dabar aš esu laisvas žmogus: noriu - dirbu, noriu - skaitau knygą, noriu - užsiimu kitokia veikla.
Ir į policiją grįžčiau tik tuomet, jeigu būtų krizinė situacija.
Prieš keletą metų dirbant policijos generaliniu komisaru Jūsų populiarumo reitingai buvo labai aukšti - ne vienerius metus buvote populiariausias asmuo Lietuvoje. Ne viena politinė partija bandė Jus prisivilioti į savo gretas. Ar tie partijų viliotiniai jau praeityje, ar vis dar sugebate jiems atsispirti?
Prieš rinkimus buvo siūlymų įrašyti į partijų sąrašus, po rinkimų buvo kitokių siūlymų - atsisakiau.
Kodėl? Aš iš arti mačiau politikos virtuvę ir daug negražių dalykų joje. Man nesuvokiama, kaip galima taip elgtis, kad per vieną naktį sąjungininkai tampa priešininkais, vakare kalbėję vienaip, ryte žmonės jau dėsto visai ką kita.
Esu bendravęs ir ne su vienu politiku, kuris juo tapdamas turėjo labai gerų ketinimų, bet jie visi atsimušdavo į jau sistema tapusias kitokias tradicijas.
Ir mano paties reitingai politikoje gal būtų gerokai mažesni nei policijoje.
Dabar Jūsų vadovaujamos įmonės veikla atrodo ganėtinai neapibrėžta ir net šiek tiek paslaptinga. Tad ką gi jūs veikiate?
Išieškome skolas, padedame žmonėms išvengti bankroto, tarpininkaujame verslo žmonėms surandant vieniems kitus. Užsiimame ir asmenų paieška, tyrėme ne vieną nužudymą.
Tik mūsų veiksmus gerokai riboja tai, kad Lietuvoje iki šiol nėra detektyvinės veiklos įstatymo.
Todėl mes kartais balansuojame ties įstatymo riba, o mūsų surinkta medžiaga negali būti pateikta kaip įrodymai teisme.
Mūsų versliukas daugiau skirtas laikui praleisti, o ne milijonams uždirbti. Norint praturtėti, reiktų kurti kitokius verslo projektus. Bet mes darome tai, ką darome, puikiai žinodami, kad iš to daug neuždirbsime.
Kiti mano kolegos yra įkūrę privačios detektyvinės veiklos biurą ir tik tokia veikla užsiima. Iš jos nepralobsi - darbas sunkus, sudėtingas, reikalaujantis daug laiko. Bet žmonės yra toje terpėje, kurioje praleido didžiąją dalį savo gyvenimo ir jiems tas patinka.
Ar tapus „civilioku" pasikeitė tik darbas, ar keitėsi ir įpročiai, pomėgiai?
Pagrindinis įprotis - kasdien sportuoti - išliko. Kiekvieną rytą tam skiriu apie pusantros valandos. Besimankštindamas pasikraunu, sukaupiu jėgų - sportuoju nuo 14 metų.
Domiuosi įvairiomis šiuolaikiškomis technologijomis - tai mano naujas hobis.
O žvejoju ir medžioju dabar jau retai. Pasidariau išrankus ir kompanijai, ir laiko praleidimo kokybei.
