Nemira Pumprickaitė, LRT televizijos naujienų tarnyba
Prieš devynerius metus krepšinį į politiką iškeitęs Seimo Pirmininkas Vydas Gedvilas teigia, kad šis jos sprendimas buvo kiek skubotas, tačiau tvirtina dėl to nesigailintis. „Aš, galbūt pakankamai nepasvėręs visų galimybių, nuėjau į politiką, nesitikėdamas, kad joje būsiu. Bet galiu pasakyti, kad nesigailiu“, – kalbėjo jis.Kai klausiau Jūsų, kaip vaduositės iš savo ryškaus lyderio Darbo partijos pirmininko įtakos, sakėte, kad nebus sunku, nes suspendavote narystę ir dirbsite savo darbą, bet bent jau per neliečiamybės balsavimą tikrai neatrodė, kad išsivadavote. Tai vis dar manote, kad pavyks?
Aš galiu pasakyti, kad tas plenarinis posėdis, kuris sukėlė tiek daug žiniasklaidos ir visų politikų dėmesio, buvo labai intensyvus, labai atsakingas. Aš turėjau pagrindinę užduotį nepažeisti Seimo statuto. Aišku, mane tiek ir dešinės, tiek iš kairės visi bandė atakuoti, išmušti iš vėžių, bet aš tam nepasidaviau. Šiandien galiu pasakyti, kad esu Darbo partijos narys, jos dėka aš tapau Seimo Pirmininku. Aš turiu sentimentų šiai partijai, bet jokiu būdu negaliu pažeisti statuto. Jūs matėte, kad į tribūną, ten, kur aš sėdžiu, bandė įsiveržti ir kairė, ir dešinė: ir Kubilius, ir Uspaskichas, ir Zasčiurinskas, bet aš ramiai nutildžiau jų emocijas, jų aistras.
O ar Jūs sulaukėte kokių nors pretenzijų iš savo partijos lyderio ir narių?
Paties posėdžio metu, nenoriu minėti pavardžių, bet dalis narių mėgino mane kaltinti, bet kaltino visi tame posėdyje. Buvau dviejų ugnių – iš kairės ir dešinės – viduryje, tad buvo pakankamai sudėtinga. Jeigu tai būtų pirmieji mano metai Seime, aš nežinau, kuo tas posėdis būtų pasibaigęs. Bet jau 9 metai, kai esu politikoje ir Seime, todėl neturėjau galimybės pasimesti.
Aš žinau, kad prieš kelias dienas Jūsų iniciatyva buvo surengtas smagus pasisėdėjimas. O susirinko ta auksinė Lietuvos moterų rinktinė, kuri 1997 metais Europoje laimėjo auksą, vadovaujama vyriausiojo trenerio Vydo Gedvilo. Praėjo 25-eri metai, tai buvo šlovingas Jūsų metas. Kodėl Jūs vis dėlto apsisprendėte palikti krepšinį ir pasirinkote politiką?
Tie metai, 2002-ieji, buvo apsisprendimo metai. Viktoras Uspaskichas buvo Moterų krepšinio lygos prezidentas, aš buvau vyriausiasis treneris. Man, kaip tuomet žinomam žmogui (o aš buvau pakankamai populiarus) buvo pasiūlyta sustiprinti Darbo partijos sąrašą. Tuo metu tai buvo naujai kuriama partija. Aš, galbūt pakankamai nepasvėręs visų galimybių, nuėjau į politiką, nesitikėdamas, kad joje būsiu. Bet galiu pasakyti, kad nesigailiu.
Tai ko palinkėtumėte sau ir savo kolegoms, turiu galvoje politikus, kitais metais?
Visų pirma, aš jiems palinkėčiau ramybės, tolerancijos, meilės vienas kitam, supratimo, ir kad mes bendrai dirbtume Lietuvai, nes tik bendrai dirbdami galime pasiekti žymiai geresnių rezultatų. Sporte, krepšinio komandoje, kai yra susiskaldymas arba viena žaidėja nemėgsta kitos, tai tokia komanda niekada rezultatų nepasieks. Lygiai taip pat yra politikoje. Mes turime turėti pagarbos vienas kitam, supratimo. Tik tokiu bendru darbu mes galime pasiekti rezultato. Ir svarbiausia, kad kuo mažiau būtų pykčio – tarp valstybės vadovų, tarp eilinių politikų, įvairiuose lygiuose. Tada, net neabejoju, rezultatas bus geresnis.
O ko Lietuvai iš tokių politikų laukti kitąmet?
Lietuvai norėčiau palinkėti stabilumo. Visiems nusibodo tie politiniai karai: neaišku, ar patvirtinsite biudžetą, neaišku, ar Vyriausybę patvirtinsime, neaišku, ar ministrus patvirtins. Visiems reikia to stabilumo. Ir to norėčiau palinkėti visai Lietuvai.
