Lietuvai verkiant trūksta kvalifikuotų darbininkų. Statybininkų, mūrininkų, suvirintojų, šaltkalvių ir kitų. Nuėjome neteisingu keliu. Užuot skatinę jaunus žmones įgyti specialybę, suformavome požiūrį, jog mokymasis profesinėje mokykloje – kažkas negarbingo ar net gėdingo. Žemas lygis. Suformavome nuomonę, jog profesinis mokymas skirtas tik tiems, kurie nieko kito nesugeba. Kaip pasakytų jaunimas – „lūzeriai“.
Tokią „opiniją“ dar visai neseniai skatino patys mokytojai. Bent jau kai kurie. Prisiminkite save mokykloje. Manau, ne kartą teko girdėti kažką panašaus į tai: „Jei blogai mokysies, eisi į „profkę.“
Norinčiųjų mokytis profesiniuose centruose tolydžio vis mažėjo. Juk ne prestižas. Nesvarbu, kad mokslai sekasi šiaip sau. Ir kad vaikas turi auksines rankas, tiesiog gimęs būti automechaniku ar suvirintoju. Ne, verčiau kaip nors baigti vidurinę ir stoti į aukštąją. Blogiausiu atveju – į kolegiją. Ir visai nesvarbu, į kokią specialybę.
Rezultatas toks: masiniu būdu prigaminta daugybė specialistų su diplomais. Ir praktiškai be jokių galimybių rasti darbą pagal specialybę. Įdomu, ką galvoja aukštųjų mokyklų administracija, ir toliau „kepdami“ tokius specialistus. Pasiūla jau dešimteriopai didesnė už paklausą. Ir armija socialinių darbuotojų, vadybininkų bei kitų susiduria su skaudžia realybe. Tokio specialisto niekam nereikia. Nori – dirbk paprastą fizinį darbą, dažniausiai už minimumą, arba emigruok. O jie vis tiek rengiami.
Verslininkai skundžiasi, jog aukštos kvalifikacijos darbininkų reikia ieškoti su žiburiu. Arba samdytis specialistus iš užsienio. Nepadeda ir tai, kad tokiems be jokių derybų siūlomas geras atlyginimas – 5 tūkst. litų „į rankas“ ar net didesnis.
Turime tai, ką turime. Darbininkų nėra arba beveik nėra. Nors jiems darbdaviai žada didelius atlyginimus. Kita vertus – ar tikrai? Ar iš tiesų jie tokie dosnūs ir duos tuos išsvajotus tūkstančius? Prisipažinsiu, kad kalbas apie tokius didelius atlyginimus girdžiu, bet gyvai dar nesutikau tokio jaunuolio – profesinės mokyklos atstovo, besipuikuojančio minėta suma. Tikiuosi sutikti.
Į specialistą investuoti pinigai atsipirks ateityje su kaupu. Gerai mokėsi – profesionalūs darbuotojai niekur nepabėgs, neieškos šiltesnės vietos. Stabilumas bus garantuotas, verslas tik nuo to taps konkurencingas.
Kalbėdamasis su žmonėmis dažnai pateikiu Skandinavijos pavyzdį. Jų piramidę. Ten daugiausiai jaunimo studijuoja profesinį mokymą. Toliau seka kolegijos ir tik tada – universitetai. Pas mus – atvirkščiai. Daugiausiai studijuoja universitetuose, paskui kolegijos, o mažiausiai – profesinėse mokyklose.
Tad ir sakau, ne – prašau mokytojų: nebegąsdinkite vaikų „profkėmis“. Priešingai: skatinkite mokytis jose ir išmokti kokio nors amato. Aiškinkite, jog tai – jokia gėda. Jog įgijęs specialybę niekad neprapulsi. Be to, baigęs profesinę mokyklą gali eiti ir toliau, niekas nedraudžia. Į tą pačią kolegiją, o vėliau – ir į universitetą. Ir jei diplomas nepadės, specialistas tikrai neprapuls. Tikrai sugebės uždirbti tiek, kad pragyventų. Tai gali būti ir papildomas pajamų šaltinis.
Džiugu, kad žmonės tai jau suvokia. Ne tik mokytojai, tačiau ir pats jaunimas. Vienas iš geriausių to pavyzdžių: šiemet į profesines mokyklas atėjo mokytis apie 1,5 tūkst. žmonių, turinčių bakalauro ar net magistro diplomus.
Tai teikia vilčių, kad ateityje darbininkų bus daugiau. Kad lengviau atsipūs ir verslas, ir valstybė. Nes reikės mokėti mažiau pašalpų, bus surenkama daugiau mokesčių, mažės bedarbystė. O ir norinčiųjų emigruoti bus kur kas mažiau. Būtent to mes visi šiandien ir siekiame.
