Visuomenė nusivylusi. Jau antrą kartą laimėjęs kelialapį į žiemos olimpiadą, joje nedalyvaus Lietuvos šokėjas ant ledo Deividas Stagniūnas.
Ne todėl, kad gavo traumą ar pritrūko jėgų, bet todėl, kad jo atstovaujama valstybė nedavė jam galimybės ir jau antrai jo partnerei nesuteikė Lietuvos pilietybės. Ar teisinga tokiais atvejais sausai remtis Lietuvos Konstitucija, ir ar toks principingumas garsinti Lietuvos vardą tik savų sportininkų pajėgomis duoda daugiau pliusų ar minusų? Prezidentė, susidūrusi su viešosios opinijos nepasitenkinimu, šiomis dienomis kreipėsi į Konstitucinį Teismą, prašydama išaiškinti, ar įmanoma praplėsti pilietybės suteikimo išimties tvarka galimybes nekeičiant Konstitucijos.
Pilietybės reikalų komisija, kuri sprendė, ar Isabella Tobias verta Lietuvos pilietybės, buvo kategoriška — čiuožėja neatitinka Pilietybės įstatyme numatytų abiejų kriterijų — ypatingų nuopelnų Lietuvai ir integravimosi į Lietuvos visuomenę. Tačiau Pilietybės reikalų komisijos išvados yra tik rekomendacinio pobūdžio, o galutinį žodį turi tarti Prezidentė. Deja, Prezidentės nuomonė buvo tokia pati — pilietybė suteikiama žmogui, kuris turi ypatingų nuopelnų valstybei, o už būsimus nuopelnus pilietybė nesuteikiama, tai nėra dovana.
Jei tai būtų buvęs mano sprendimas, pilietybę I. Tobias būčiau suteikęs dėl kelių priežasčių. Tai — išskirtinė situacija, kuriai turėtų būti taikomos ypatingos sąlygos. Esu tikras, kad turėdamas galimybę D. Stagniūnas būtų pasirinkęs partnerę lietuvę.
Bet pasirinkimo nėra. Beveik pusė visų geriausių pasaulio šokėjų ant ledo porų yra mišrios, nes rasti partnerį, kuriuo pasitikėtum ne tik gyvenime, bet ir ant ledo, nėra taip lengva. Olimpiadoje pora gali dalyvauti tik po viena vėliava, todėl D. Stagniūnas pasirinko I. Tobias – puikią šokėją ant ledo, kuri mokosi lietuvių kalbos, lanko mūsų šalį ir nori jai atstovauti. Turėtume džiaugtis ir didžiuotis, kad kiti sportininkai aukoja garbę atstovauti savo šaliai ir renkasi atstovauti Lietuvai. Suprantu teisininkus, patarėjus ir konsultantus, kurie varto įstatymo tekstą ir niekaip ten neranda eilutės apie tokius sportininkus, bet nepamirškime, kad tai yra pilietybės suteikimas išimties tvarka - neįmanoma numatyti visų gyvenimo situacijų.
Vertinkime tai, ką turime
Galbūt I. Tobias neturi tokio stipraus ryšio su Lietuva, nes daug laiko praleidžia užsienyje, kur turi kur kas geresnes sąlygas treniruotis, nes šokis ant ledo yra sunkus darbas, reikalaujantis daug ir kokybiškų treniruočių, juk negali visą laiką čiuožinėti Akropolio ledo arenoje. Neskatinu Lietuvos pirkti užsienio sportininkų, bet turime žiūrėti lanksčiau į norinčius atstovauti mūsų šaliai ir tuo didžiuotis. Juk kalbame ne apie beisbolo komandą, o apie šokius ant ledo. Tai gilias tradicijas Lietuvoje turinti sporto šaka, kurios atstovai ne kartą puikavosi ant aukščiausio lygio varžybų nugalėtojų pakylų. Turime trenerius, galimybes auginti jaunąją kartą, nenumarinkime šios tradicijos.
Šiais laikais Lietuva išgyvena savotišką identiteto krizę, o sportas yra vienas iš tų dalykų, kurie verčia vienytis, didžiuotis Lietuva. Rūtai Meilutytei laimėjus olimpinį auksą Lietuva, galima sakyti, savaitę gyveno masinėje euforijoje, man pačiam stebint visa tai bėgiojo šiurpuliukai. Nepaisant to, kad treniruotis Lietuvoje sąlygos yra blogos, ji liko tikra Lietuvos patriotė. Gražu klausyti, kokias sąlygas Britanijos mokyklose turi sportu užsiimantys vaikai. Puikiai suprantu aukštų rezultatų siekiančius jaunus sportininkus, kurie išvyksta į užsienį mokytis, bet jie grįžta ir atstovauja Lietuvai. Tokie sportininkai verčia pasitempti visus.
Visiškai nesutinku, kad atsisakyti savo šalies pilietybės dėl didelių mokesčių, kaip padarė prancūzų, o gal dabar jau reikėtų sakyti rusų, aktorius Gerard Depardieu, yra garbinga, tačiau bijau, kad nusivylęs mūsų valstybe to nepadarytų ir čiuožėjas D. Stagniūnas ar kiti į panašią situaciją patekę sportininkai. D. Stagniūnas deda visas įmanomas pastangas, kad olimpiadoje galėtų atstovauti būtent mūsų šaliai, todėl būtų labai liūdna, jei jam tektų atsisakyti Lietuvos pilietybės dėl galimybės joje dalyvauti. Tačiau, jei taip nutiktų, reikia pripažinti - jo argumentai būtų daug kartų svaresni nei G. Depardieu.
Prezidentė, pajutusi visuomenės nepasitenkinimą, kreipėsi į Konstitucinį Teismą, prašydama išaiškinti, ar norint praplėsti pilietybės suteikimo išimties tvarka galimybes užsieniečiams, būtina keisti Konstituciją. Taip pat, atsižvelgdama į pasaulio lietuvių prašymus, Prezidentė prašo teismo išaiškinti, ar pakanka įstatymo pataisų, nustatančių, kad po Nepriklausomybės atgavimo svetur išvykę ir tų šalių pilietybes gavę lietuviai galėtų turėti dvigubą pilietybę. Jei Konstitucinis Teismas išaiškins, kad šiems dviem pakeitimams nebūtina keisti Konstitucijos, o tik priimti pataisas, D.Stagniūnui dar atsiras viltis dalyvauti žiemos olimpiadoje ir atstovauti Lietuvai. Džiaugiuosi, kad Prezidentė kreipėsi į teismą, bet galbūt reikėjo tai padaryti anksčiau.
Dviguba pilietybė – referendumo klausimas
Nori nenori, ši diskusija primena ir dar vieną opų Lietuvos visuomenei klausimą — dvigubos pilietybės įstatymą. Mano nuomonė dvigubos pilietybės klausimu kito. Pilietybė — tai ne tautybė, ją galima išsaugoti ir be paso, maniau aš. Tautybė — tai priklausymas tautai, pasididžiavimas ja.
Daugybė lietuvių emigrantų įsikūrė Europos Sąjungoje, kur vien turint Lietuvos pilietybę gaunama daug garantijų, palengvinančių gyvenimą svetur. Tačiau turime mąstyti ir apie tautiečius, gyvenančius už ES ribų. Į Darbo partiją kasdien plaukia laiškai iš mūsų skyriaus Čikagoje su prašymais padėti išlaikyti ryšį su Lietuva, neatimti iš jų pilietybės. Didžiulė lietuvių koncentracija yra ne tik JAV, šiuo metu vis didesnis srautas lietuvių išvyksta ir į Australiją, tad pilietybės problema tik didės.
Reikia suprasti, kad pasaulis keičiasi, jis darosi atviresnis. Keičiasi ir Lietuvos visuomenės poreikiai bei gyvenimo būdas. Lietuviai pasižymi ne tik darbštumu, bet ir aktyvia veikla. Net ir užsienyje jie nori aktyviai dalyvauti tos valstybės, kurioje gyvena, politiniame ir socialiniame gyvenime. Mes neturime užkirsti jiems kelio. Esu tikras, kad šios Seimo kadencijos metu mes būsime priversti grįžti prie diskusijų dėl dvigubos pilietybės. Tai jautrus klausimas, ne tik iš emocinės, bet ir iš teisinės pusės, nes reikia pakeisti Konstitucijos pirmąjį skirsnį, nebent Konstitucinis Teismas pasakytų kitaip.
Emigracijai iš Lietuvos kasmet didėjant, užsienyje gimstančių vaikų dalis išaugo net iki 15,9 proc., visuomenė nori diskutuoti, išsakyti savo nuomonę dėl dvigubos pilietybės, o valdžia privalo sudaryti tokias galimybes. Galbūt tai yra rodikliai, kurie rodo, kad metas pritaikyti įstatymus šiandienos aktualijoms. Tai privalo nuspręsti tauta, kuriai priklauso aukščiausia suvereni galia.
Neabejoju Lietuvos įstatymų svarba, bet nieko nėra amžino, o įstatymai irgi yra kintantys, tereikia iniciatyvos. Mano nuomone, D. Stagniūno partnerė savo darbais ir pastangomis nusipelno Lietuvos pilietybės, Prezidentės nuomonė buvo kitokia. To rezultatas — visuomenės nusivylimas, sužlugdytos sportininkų svajonės ir galbūt prarastas Lietuvos medalis. Kokia to nauda — spręskite patys. Asmeniškai man sunku suprasti, ko pasiekęs turi būti sportininkas, kad būtų pripažintas pakankamai nusipelniusiu gauti Lietuvos pilietybę, jei net I. Tobias atvejis neatitinka kriterijų. Dvigubos pilietybės teisinė bazė, panašu, taip pat nebetenkina didžiosios dalies Lietuvos piliečių, todėl privalu iš naujo apsvarstyti ir šį klausimą. Lietuva turi pareikšti savo valią ir jei ji nuspręs, kad tai yra teisingas būdas prisitaikyti prie pasikeitusio pasaulio, politikai turės į tai reaguoti.
DELFI Jums tiekia kokybišką nemokamą turinį. Jūs atsidėkotumėte mums, jei dalintumėtės šiuo tekstu siųsdami jo nuorodą, o ne kopijuodami tekstą. http://www.delfi.lt/news/ringas/politics/vgapsys-griezta-pozicija-del-pilietybes-nacionalizmo-apraiskos-ar-oziu-rodymas.d?id=60458605#ixzz2IJKKMiTn
