Viltis persikelti iš Lukiškių kalėjimo kameros į pataisos namus nuteistam už sunkų nusikaltimą Vladui Beleckui išblėso Vilniaus apygardos teismui atmetus jo prašymą.
Pirmadienį Vilniaus apygardos teismo trijų teisėjų kolegija atmetė nuteisto už kunigo Ričardo Mikutavičiaus V. Belecko skundą dėl apylinkės teismo nutarties, kuria buvo atsisakyta nuteistąjį perkelti į Pravieniškių pataisos namus.
Vilniaus apygardos teismas nutarė, kad Trečiosios apylinkės teismas padarė pagrįstą išvadą, ir nėra pagrindo V. Belecką perkelti į pataisos namus, įvertinus nuteistojo nesavikritišką savo elgesio vertinimą ir akivaizdžių teismo nuosprendžiu nustatytų faktų neigimą. Be to, dėl padaryto sunkaus nusikaltimo nėra pagrindo sušvelninti jam laisvės atėmimo bausmės režimo.
Teisme Lukiškių kalėjimo atstovai tikino, kad pataisos namuose yra daugiau erdvės.
Jau keturiolika metų Lukiškių kalėjime bausmę atliekantis Vladas Beleckas tikino teisėją, kad jau sensta ir jam būtinai reikia „normalesnių“ sąlygų: „Nesu jaunuolis, man beveik šešiasdešimt, reikia susidėti dantis, pataisyti sveikatą.“
V. Beleckas dievagojosi visada pripažinęs kaltę, tikino, jog vienintelis Lukiškių kalėjime sėdi nieko nenužudęs: „Dvidešimt septyni asmenis, kurie nužudė po kelis žmones, jau seniai perkelti į pataisos namus. Tik man neleidžia, nors jau pradėjau dirbti, gaunu paskatinimus.“
Į teisėjos klausimą, kaip jis pripažįsta kaltę, jeigu sako nieko nenužudęs nuteistasis iki gyvos galvos atkirto: „Kaltas tik tuo, kad atvedžiau pas kunigą savo bendrus siekdamas materialinės gerovės. R. Mikutavičių tik apvogiau ir dalyvavau, kai jį žudė.“
„Bet Jūs pats sakote, kad padarėte sunkų nusikaltimą. O vagystė nėra toks nusikaltimas“, – klausė teisėja. Į tai V. Beleckas atkirto, kad sunkiai nusikalto atvedęs savo bendrus.“
V. Beleckas mėgino sugraudinti teismą ne tik dėl savo sveikatos, sakė jau ketverius metus bendraujantis su psichologais, lankantis būrelius: „ Nusibodo sėdėti keturių kvadratų kameroje, noriu normalių sąlygų. Nesu konfliktiškas, mane lanko giminės, seniai viską supratau, todėl labai prašau perkelti.“
Lukiškių kalėjimo atstovas Sigitas Varnas charakterizavo V. Belecką patenkinamai. Per keturiolika metų nuteistasis iki gyvos galvos du kartus baustas drausmine tvarka už tai, kad turėjo mobiliuosius telefonus. Tačiau socialiniai ryšiai yra geri, nuteistasis lankomas artimųjų, dirba skalbykloje, trys kartus skatintas.
Kalėjimo atstovas neslėpė, kad V. Beleckas yra egoistiškas ir neretai nesavikritiškas.
Prokurorė, teisme atstovaujanti kaltintojams, prašė teismo atmesti V. Belecko prašymą ir jo netenkinti. Motyvų pareigūnė nenurodė.
Lukiškėse V. Beleckas laikomas nuo 1999 metų pavasario.
R. Mikutavičius 1998 metų birželio 30-osios vakarą buvo išviliotas iš savo namų, apsvaigintas, žudikų automobilio bagažinėje nuvežtas prie Nemuno, kur dar gyvas išrengtas, suvyniotas į tinklą ir nuskandintas.
Nužudymo organizavimu apkaltintas ir iki gyvos galvos nuteistas V. Beleckas su bendrais iš kunigo buto pavogė įvairių meno vertybių už daugiau nei 5 mln. litų. Vėliau jos buvo rastos įtariamųjų ir jų giminaičių butuose įrengtose slėptuvėse.
R. Mikutavičiaus nužudymą prezidentas Algirdas Brazauskas buvo įvardijęs kaip šimtmečio nusikaltimą.
Už kunigo nužudymą kartu su V. Belecku kalėti buvo nuteisti dar trys jo bendrininkai – Ivanas Kvaskovas, Artūras Daškovskis ir Valdas Puodžiūnas. I. Kvaskovas pasikorė kolonijoje.
