Spaudoje šmėkščioja žinutės ir straipsniai apie vienokį ar kitokį nepatenkintų piliečių protestą prieš politikų šunybes ar laukinių verslininkų kapitalizmo planą. Ko negali pakeisti vienas nuskriaustas ir ašarotas ubagėlis, gali padaryti ryžtingų žmonių minia. Tik ar dabartinė padėtis nėra atvirkščia: streikuoja saujelė entuziastingų piliečių, o minia ubagėlių kiurkso minkštasuoliuose ir rodo špygas politikams televizoriuje.
Pamenu, kai visai neseniai Kaune keletas protestuotuojų stovėjo prie fontano Laisvės alėjoje ir kvietė praeivius pasirašyti prieš Leo.lt: dauguma kviečiamųjų tik gūžteldavo pečiais ir nueidavo batų parduotuvės pusėn. Gal kaltas laiko stygius (šeštadienį?), žinių apie protestą trūkumas, o gal tiesiog tingėjimas terliotis pasirašinėjant ir netikėjimas reikalo svarbumu.
Neseniai vyko mokytojų streikas, kuriame it atrakcionų mašinėlės daužėsi pedagogų, mokinių ir politikų interesai, buvo daug rietenų, pasiryžimo ir ašarų. Pagaliau iškovotais padidėjusios algos procentais sėkmingai džiaugiasi tiek kovotojai, tiek užnugaryje likę ir mokyklos vadovybės nenorėję rūstinti mokytojai.
Arba protestai dėl švietimo ministerijos dėdžių ir tetų darbelių: penktadienį Vilniaus universiteto kiemelyje vyko anarchistų barikados, po straipsniais įvairiuose portaluose ir elektroniniu paštu siuntinėjami raginimai prisijungti prie mitingo prieš aukštojo mokslo reformą. Dauguma studentų mėgsta gresiančią banko kilpą, prastą studijų kokybę ir kitas blogybes naudoti tik kaip šalutinę temą diskusijai tarpusavyje: liūdnai palinguoti galvą ir nusiraminti pagalvojus apie galimybę studijuoti didinguose užsienio universitetuose. Piliečiai, kuriems toji problema turėtų būti aktuali, suskirstę į keletą pozicijų: tie, kurie mėgsta dalyvauti įvykiuose morališkai: kaip palaikantys stebėtojai iš už kampo, tie, kurie netiki kokiu nors studentų ir dėstytojų piketų efektyvumu, mėgstantys žodį „beprasmybė“, ir aktyvūs žmonės, kuriems rūpi jų pačių bei būsimos kartos padėtis po reformos.
Nežadu kapstytis po daugelį užsienio valstybių patirčių, kada dažni piketai virsta masinėmis riaušėmis, į protestuojančių gretas jungiasi minios tiek jaunų, tiek pagyvenusių žmonių. Lietuvoje tokie nesutikimo veiksmai vyksta vangiai, kartais netgi tragikomiškai. Galop vis tiek viskas išsisprendžia į vienai ar kitai pusei naudingą sutarimą, o likusieji neutralai pasitenkina esama situacija.
Mūsuose veikia net protestuotojams skirtas tinklapis (tiesa, labiau idėjinis, negu praktinis). Progresyvus jaunimas žavisi europiečių mada vetuoti įvarius dalykus – pradedant ekologiją, baigiant kultūra. Tokie protestukai gana žavūs, tik dažniausiai neturi bendro veiksmų rezultato. Gaila, kad mums nesiseka įgyti atsakingumo ne tik už save, bet ir kitus. O juk reikėtų tik trupučio aktyvumo.
Kol kas dauguma piliečių elgiasi it pažadinti vidury nakties ir mirksi sulipusiomis akutėmis, nesuprasdami, kas dedasi. Palaukime, palaukime, broliai, kol atsiras tie, kurie neapsikęs kariamo šuns vaidmens ir nugrauš virvę sau bei kitiems.
Jurga Tumasonytė
