Nors ir neaišku, kodėl Lietuva ištiesė raudoną kilimą paskutiniam Europos diktatoriui Aleksandrui Lukašenkai, bandykime ieškoti kokių nors teigiamų to įspūdingo darbo vizito rezultatų.
Gal vertinga vien tai, kad mūsų jauni žurnalistai, iš A.Lukašenkos lūpų išgirdę vien melą ir patyčias, ims labiau vertinti demokratiją ir pagarbiau žiūrės į tuos nekenčiamus savus politikus?
Baltarusijos prezidentas Lietuvoje jautėsi drąsiai. Nieko tokio, sakė jis, kad žmonės Baltarusijoje dingsta (čia apie net fi ziškai naikinamą opoziciją), nieko tokio, kad pareigūnai dažnai krenta (čia apie Breste žuvusį mūsų karininką Vytautą Pociūną), nieko tokio, kad Sausio 13-osios organizatorius Valerijus Uschopčikas tapo A.Lukašenkos gynybos viceministru ir užsitarnavo garbingiausią ordiną. Paveikta A.Lukašenkos demagogijos mūsų Prezidentė Dalia Grybauskaitė patikėjo, kad kalta Lietuvos prokuratūra – tinkamai nepaprašė išduoti perversmininkų. „Neverskite manęs būti diktatoriumi“, – sako A.Lukašenka, kai reikia pateisinti nevykdomus pažadus. Kitu atveju pabrėžia, kad be jo leidimų ar draudimų Baltarusijoje nieko nevyksta.
Nors nemalonu buvo stebėti Lietuvos verslininkų nusilenkimus A.Lukašenkai, bet gal reikėtų žvelgti giliau. Gal įleisti į liberalizuojamą Baltarusijos rinką jie planuoja kurti kažką panašaus į ekonominę Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę? Gal visa tai, ką mes viešai matėme, yra tik dūmai, dengiantys gerai suplanuotą Europos Sąjungos ir Baltarusijos suartėjimo politiką?
A.Lukašenka Lietuvoje tikrai persistengė girdamas Rusiją. Galbūt gudrusis posovietinis diktatorius tuos žodžius sakė visai ne mums, o Rusijos „vidiniam vartojimui“. Gal iš tikrųjų, kaip sako rusų politologas Andrejus Piontkovskis, Maskvos A.Lukašenka bijo labiau negu Vakarų ir ieško sau vakarietiško pasitraukimo galimybių. Gal Lietuva čia vykdo kokią nors tylią ypatingą ES misiją patraukti Baltarusiją į Vakarus?
Tokių „gal“ – daugybė, nes iš tikrųjų nežinome, ką mūsų užsienio reikalų ministras Vygaudas Ušackas žada rašyti versdamas „naują santykių puslapį“, ir ką turi galvoje Prezidentė, kalbėdama apie užsienio politikos pokyčius. Panašu, kad Valdas Adamkus bus suklydęs, kai išeidamas tikino, kad užsienio politika nesikeis. Keisis, ir kažin ar į gera.
Dabar jau juokingai atrodo Andriaus Kubiliaus gūdžioje opozicijoje sukurta „Rusijos sulaikymo strategija“. Tiek kartų pliekę kairiuosius, nedrįsusius reikalauti okupacijos žalos atlyginimo, konservatoriai, panašu, patys Rusijai to neprimins. Pasaulinis kontekstas ne tas. Aną savaitę JAV prezidentas Barakas Obama, nusileisdamas Rusijai, atsisakė planų dislokuoti amerikiečių priešraketinės gynybos sistemos elementus Lenkijoje bei Čekijoje. Ir nieko už tai mainais negavo. Rusija nesutinka padėti Vakarams kovoti prieš Irano branduolinę programą. O Rytų Europai tai labai neigiamas ženklas – B.Obamos Amerikai mes nerūpime. Mes prarandame savo strateginį part nerį, kurio įsikibę laikėmės, kai dėl vertybių kartais pliekėmės su ES galingaisiais. Dabar Dalia Grybauskaitė pasirašė strateginės partnerystės sutartį su Prancūzija, mokiusia mus nepraleisti progos patylėti.
Panašu, kad mūsų užsienio politika ir bus menas tylėti. Po B.Obamos sprendimo jau kitą dieną NATO generalinis sekretorius Andersas Foghas Rasmusenas paragino užmegzti naują partnerystę su Rusija ir siekti praktinio bendradarbiavimo sprendžiant pasaulines saugumo problemas. „Rusijos sulaikymo strategiją“ A.Kubilius jau galėtų mesti į šiukšlyną.
Pasaulis neturi jokių priemonių Rusijai sulaikyti. Nei NATO, nei ES, nei Jungtinių Tautų Organizacija nesugebėjo pareikalauti, kad Rusija atiduotų užgrobtą Abchaziją ir Pietų Osetiją, nors karo metu pati Rusija šias teritorijas dar pripažino integralia Gruzijos dalimi. Dabar jau Kremlius savo teisę grobti įformino įstatymu – gali jėga „ginti savo piliečius“ kad ir, tarkim, Kryme. Kol kas sulaiko tik tai, kad karas su Ukraina – dar neapžiojamas kąsnis. Bet karo padėtis jau paskelbta: Rusija atšaukė savo ambasadorių, kol nebus išrinktas jai palankus Ukrainos prezidentas.
JAV prezidento rinkimus B.Obama laimėjo su šūkiu „perkrauti“ santykius su Rusija. Tas „perkrovimas“ Vakarams reiškia užmerktų akių politiką, o Rusija švenčia pergalę – spaudimo taktika pasitvirtino. Kažin kaip dabar ES pareikalaus, kad Rusija vykdytų energetikos chartiją, jei šiai valstybei leista nesilaikyti įsipareigojimų – spjauti į tarptautinę teisę.
Kol B.Obama „persikraus“, V.Ušackas vartys naujus puslapius. Jei iš anksto pripažins, kad mūsų vežėjai kalti, Dalia Grybauskaitė galės net paskambinti Rusijos prezidentui Dmitrijui Medvedevui. O jis netgi pakels ragelį ir atsiųs Rusijos veterinarus mūsų pieninių tikrinti. A.Lukašenka mus mokys baltarusiškos demokratijos. Štai vėl atsiminėme tilto tarp Rytų ir Vakarų vaid menį, kuris buvo nuvalkiotas dar pirmaisiais nepriklausomybės metais ir kurio atsisakėme, pasiryžę stoti į NATO. Akivaizdu tik viena: „persikrovimo“ madoje Lietuva neranda sau tinkamo rūbo. Reikia laukti, kol ta mada praeis.
