Simona PUŽAITĖ Šiauliečiai Genutė ir Stasys Leščiauskai užaugino ne tik tris savo sūnus, bet ir priėmė į šeimą tris vaikus iš globos namų. Prisijaukinti juos reikėjo kaip Mažajam Princui lapę – po vieną žingsnelį. Žinojo, kad nebus lengva, bet darė tai, ką jautė širdimi.
Lemtinga vasara
Prieš daugiau nei dešimtmetį Genutės Leščiauskienės dukterėčia su kolektyvu važiavo šokti į vaikų globos namus. Auklėtoja užsiminė, gal kas iš tėvų norėtų vasarai pasiimti globotinių? Genutės sesuo paėmė dvi mergaites. Viena buvo labai draugiška, noriai sėdo visiems ant kelių, kita aplinkinius stebėjo nedrąsiai. Genutė pagalvojo, jog būtent šią mergaitę norėtų globoti.
Pasitarusi su vaikais, vyru, pradėjo ją lankyti, atsivesti į namus.
„Kai mergaitės mamai atėmė motinystės teises, man pasakė: arba jūs imate, arba atiduodame įvaikinti kitiems...“ – prisiminė G. Leščiauskienė. Taip nuo ketverių metų šeimoje ėmė augti Aušra. Dabar merginai – 16 metų.
Keturiolikmetis Antanas šeimoje svečiuodavosi savaitgaliais. Mirė berniuko tėtis. „Pakrikštijom ir pasiėmėm, buvom pažadėję“, – sako Genutė. – Kai pasiėmiau Aušrytę, buvau dar jauna. Tai dariau iš idėjos, nebuvo jokių pašalinių minčių, baimių.
Kai vedžiojiesi vaiką pas save, negali visko užbraukti... Jie jau mūsų.“
Prieš metus šeimos nariu tapo penkiametis Aleksandras – mirusio vyro brolio anūkas. Jo mamai dėl ligos apribotos motinystės teisės.
Kai Genutė pasiėmė Antaną, vis aplankydavo globos namus. Taip susidraugavo su Tomu. Nuo penkerių metų berniukas savaitgaliais atvažiuoja į svečius. Moteriai skauda širdį, kad jo negali įsivaikinti.
„Jei loterijoje išloštume didelį namą, galėtume skirti visiems vaikams po kambarį. Tada paimtume dar tris“, – šypsosi mama.
Nereikia laukti dėkingumo
Vyresni sūnūs naujuosius šeimos narius priėmė natūraliai, konkurencijos nejautė. „Aplinkiniai žmonės gal ką nors ir šnekėdavo, kad bus sunku... Bet aš stengiausi nesiklausyti – dariau, kaip man reikia“, – aiškina Genutė. Sunkiausia buvo tvarkyti įvaikinimo dokumentus.
Prieš imant auginti vaiką iš globos namų reikia apmąstyti savo sprendimą, akcentuoja G. Leščiauskienė. Ji žino nemažai pavyzdžių, kai vaiką globėjai pasiima, o po kiek laiko grąžina atgal.
„Reikia nekreipti dėmesio, jeigu kartais įžeistų. Nelaukti dėkingumo. Vaiką ėmei ne tam, kad jis būtų dėkingas“, – pabrėžia moteris. Ji pataria iškilus didesnėms problemoms, kreiptis pagalbos į specialistus, psichologus.
Vaikai Genutę vadina mama, tik Aleksandras – teta. Jo mama ateina aplankyti savaitgaliais.
„Aleksandro mama labai daug netenka. Norėčiau, kad pasikeistų tvarka, kad mama pati vaiką augintų ir būtų galima jai padėti. Bet pasakė, jei reikia padėti – vadinasi, ji negali savarankiškai auginti“, – apgailestauja G. Leščiauskienė.
Neslėpė vaikų praeities
Prisijaukinti vaikus reikėjo kaip Antuano de Sent Egziuperi Mažajam Princui lapę – kasdien po žingsnelį.
Genutė į šalį atideda visus darbus, išklauso ir mažojo čiauškėjimą, ir vyresniųjų problemas. Dėmesio vaikams skiria daugiau nei statistinės Lietuvos tėvų septynios minutės. Ji stengiasi dalyvauti vaikų gyvenime, kol jiems to reikia. Vaikams moteris nuo pat pradžių buvo atvira – neslėpė jų praeities.
Genutė džiaugiasi, visi vaikai talentingi: Aušra groja gitara, lankė tinklinio treniruotes. Antanas – klasės pirmūnas, eina į šokių būrelį. Dabar jis pagrindinis mamos pagalbininkas, nes vyresnieji sūnūs – 30-metis Mantas, 27-erių Andrius ir 26-erių Tomas jau gyvena atskirai.
Priglaudė ir gyvūnų
Šunį Striukį nukirpta uodega vaikai prieš metus pasiėmė iš gyvūnų prieglaudos. Tada mamai pasirašė dokumentą – pasižadėjimą, kad prižiūrės ir ves į lauką.
„Dabar pasižadėjimas kažkur pradingo, matyt, kad nereikėtų vykdyti“, – juokiasi Genutė.
Nušiuręs lauke miaukiantis katinas šeimoje taip pat rado prieglobstį.
„Jei pavargstu, anksti ryte su šuniuku nueinu pavaikščioti į parką. Taip pailsiu. Kartais jei ką paburbuliuoju, tai dėl maldos“, – priduria.
Atostogų fondui nuo rudens visi namiškiai į taupyklę metė po 5 litus. Išaiškėjus, kad niekur nebevažiuos, už sutaupytus pinigus nupirko trims papūgoms erdvų narvą. Augintinių pulką papildo ir auksinės žuvelės.
Vaikų lopšelyje-darželyje dirbanti Genutė neįsivaizduoja savęs sėdinčios prie televizoriaus. Nugvelbusi laisvą minutę, ji laiką skiria knygai. Atsipalaidavimo oazė – kaime, kur turi šiltnamį, daržą, tvenkinį, mobilų namelį. Ten šeima leidžia atostogas.
Energijos ir pozityvumo moteris semiasi iš vaikų.
„Reikia mokėti pasidžiaugti – vaikai geri, visi sveiki. Mūsų šeimoje – nuolatinis šurmulys“, – šypsosi Genutė, įsitikinusi, kad būti mama jai reiškia gyvenimo pilnatvę.
