Nieko keista, juk nė vienas gera valia neprisipažįsta įvykdęs sunkų nusikaltimą. Tačiau jaunas vyras aiškino, kad iš pradžių neigęs, jog įvykdė nusikaltimą, vėliau prisipažino dėl to, kad tyrėjai esą pažadėjo: prisipažinsi – paleisime, o neprisipažinsi – vis tiek nuteisime.
Prisipažino, nes žadėjo paleisti
Įtarimai dėl tėvo nužudymo Raimondui Š. buvo pareikšti 2011-siais – pasak jo paties, praėjus 4 mėnesiams po to, kai tų metų vasarą Trakų rajono Dusmenų kaimo gyventojus sukrėtė žinia, kad nužudytas jų kaimynas, prieš kurį laiką atsikraustęs čia iš Alytaus.
„Viskas vyko naktį. Jie (tyrėjai – red. past.) taip „susakė“, kad konflikto metu. Bet jokio konflikto tarp mūsų nebuvo. Aš nieko negirdėjau ir nemačiau, o jie aiškina, kaip tu galėjai negirdėti, nematyti ir panašiai? Bet tėvas gerdavo, ir kadangi buvo vasara, jis miegodavo lauko virtuvėje, o aš name. Todėl ir negalėjau nieko girdėti“, – pasakoja jaunas vyras. Pasak jo, iš pradžių buvo dar du įtariamieji, tačiau jiems įtarimus panaikino.
„Kaime žmonės šnekėjo, kad jie, bet pareigūnams bijojo sakyti. Jie nenori važinėti po teismus, nenori būti tampomi, todėl viską nutyli. Ir likau aš vienas – pagrindinis įtariamasis, nes aš su juo vasarą gyvenau“, – nervingai dėsto savo istoriją Raimondas Š. Pasak jo, tėvas su kitais įtariamaisiais tą vakarą ar prieš dieną kartu dirbo, o kartu gėrė.
„Tie broliai ir buvo įtariami. Vienas iš jų ramesnis, o kitas agresyvus. Ir peilius, ir pagalį, ir lazdą nešiodavosi. Neturi pastovios gyvenamosios vietos, tai po kaimus ir klajoja“, – apibūdino jis tėvo bendrus.
Paklaustas, kodėl tyrimo metu prisipažino, jei nusikaltimo nepadarė, jis aiškino patyręs tam tikrą moralinį ir psichologinį spaudimą.
„Aš iš pradžių neprisipažinau. Bet paskui mane uždarė. Buvo pareigūnų psichologinis spaudimas. Sakė, kad ar tu kaltas, ar nekaltas, vis tiek tave nuteis. Ir mane privertė prisipažinti, nors to nesu padaręs, – sakė jis ir pridūrė, kad kažin, ar būtų pavykę išvengti smurto. - Būtų priėję ir iki to, buvo užuominomis kalbama ir apie mišką.“
„Aš radau jį, mačiau kaip gulėjo. Aš ir teisme pagal tai, kaip gulėjo žmogus, maždaug bandžiau pasakyti, kaip galėjo būti, aiškinau, kaip galėjo būti suduotas smūgis, ir kaip jis galėjo nukristi, kad tik mane paleistų. Prisipažinau dėl to, kad man žadėjo laisvę, jeigu prisipažinsiu. Aš ir galvojau, kad išėjęs į laisvę kažką galėsiu įrodyti. O jei būčiau neprisipažinęs, būtų laikę uždarytą ir nieko nebūčiau galėjęs įrodyti“, – ne itin rišliai aiškino jis.
Vyras teigė pats save apkalbėjęs, tačiau tvirtai tikėjo, kad būdamas laisvėje tai sugebės paneigti.
„Į tą tiesą įterpiau porą sakinių, kuriais apkalbėjau save. Aš pasakiau, kad trenkė man malka į galvą, ir panašiai. Bet aš jau seniai turiu tą randą. Vėliau pristačiau dokumentus iš Trakų ligoninės ir tai paneigiau. Tačiau teismas į paneigimą nekreipė dėmesio ir tuo (sumušimu – red. past.)remdamasis mane nuteisė. Neatsižvelgė nei į tuos dokumentus, nei į liudytojų parodymus, tik į tą mano prisipažinimą“, – aiškino Raimondas Š.
„Ir šiandien buvau Alytuje pas teismo medicinos ekspertus, kad nustatytų, jog tai sena, susiūta žaizda, nes Vilniaus ekspertai sakė, kad ne. Bet jie labai paviršutiniškai pažiūrėjo“, – aiškino jis apie traumą, kuri, esą tyrėjams ir teismui leido spręsti, kad tarp tėvo ir sūnaus tą vėlų vakarą ar naktį kilo tragiškai pasibaigęs konfliktas.
Vyras taip pat guodėsi, kad būtų gerai greta valstybės paskirtos advokatės pasisamdyti dar vieną advokatą, tačiau tam pinigų jis neturi, nes jo stuburas operuotas, nuolatinio darbo nėra, o šiek tiek pinigų prasimano tik grybaudamas ir uogaudamas.
„Kiek skambinu, ji tai kelyje, tai panašiai. Nelabai nori šnekėti. Tai aš irgi nežinau, ką man daryti“, – graudenosi Raimondas Š.
Advokatė: nuosprendį skųsime
Vilniaus teisinės pagalbos centro skirta advokatė Ana Grinevič portalui Balsas.lt patvirtino, kad nuosprendį skųs.
„Žinoma, kreipsimės į Apeliacinį teismą. O ką jis nuspręs – tada ir sužinosme“, – sakė ji. Pasak advokatės, anksčiau turėjęs problemų dėl alkoholio, jos ginamasis gydėsi, ir tuo metu, kai buvo nužudytas tėvas, jau pusmetį ar net metus nevartojo jokio alkoholio.
Ji taip pat patvirtino, kad Raimondas Š. minėjo buvęs spaudžiamas prisipažinti. „Apie fizinį smurtą jis nieko nesakė, bet sakė, kad morališkai spaudė. „Prisipažink, nes vis tiek tave pasodinsim“, tokius žodžius jam sakė“, – nedaugžodžiavo advokatė A. Grinevič. Ji tip pat patvirtino, kad Raimondas Š. iš pradžių buvo liudytojas, o sulaikytas kaip įtariamasis tik po kurio laiko.
Kaimynai: tėvas mėgo išgerti, sūnus savotiškas, bet negi blaivas galėjo tai padaryti?
Tiki ar netiki advokatė savo ginamojo nekaltumu, jos neklausėme – kad ir ką begalvotų advokatas, jis paprasčiausiai privalo ieškoti kliento nekaltumo įrodymų. Tačiau pasidomėjome, ką apie prieš dvejus metus, 2011-ųjų vasarą įvykusią kruviną tragediją mano Dusmenų gyventojai.
„Tėvas buvo mėgėjas išgerti, o sūnus tuo metu tai visai negėrė. Gal kelis mėnesius, gal visą vasarą. Bet jis anksčiau, atrodo, į kažkokią avariją buvo patekęs. Toks savotiškas. Anksčiau, kai sūnus išgerdavo, tai jo išgėrusio geriau buvo neužkabinti. Ir kaime jo vengė. Bet neteko girdėti, kad tėvas ir sūnus konfliktuotų“, – portalui Balsas.lt sakė nenorėjusi prisistatyti dusmeniškė, paprašyta apibūdinti Raimondą Š. ir jo tėvą.
Moteris pasakojo, kad po žmogžudystės kaime buvo visokių kalbų. Anot jos, konfliktas galėjo kilti ir dėl pinigų ar turto – namo, į kurį išsituokęs su žmona pas uošvius gyventi ir prižiūrėti pasiligojusios buvusios uošvės iš Alytaus atsikraustė Raimondo Š. tėvas. Gal senukų duktė norėjo jį parduoti, svarstė ji. O vasaromis čia atvažiuodavo ir Raimondas Š. Ji taip pat prasitarė, kad tą vakarą Raimondo Š. tėvas ir dar keli kaimo vyrai kartu darbavosi gretimoje sodyboje – valė kaimynei šulinį. O po to ir vaišinosi. Paprašyta prisiminti, ką apie nelaimę manė kaimo žmonės, ji sakė, kad kalbų buvo įvairių.
„Kalbėjo žmonės visaip. Kai tik atsitiko nelaimė, aplinkiniai žmonės iš karto sakė, kad turbūt sūnus užmušė. Bet tyrimas vyko ilgai, jis buvo laisvas, ir paskui žmonės jau pradėjo abejoti. Ten tą vakarą buvo ir daugiau žmonių. Bet kaimo žmogus taip nedarytų. Jei žudytų, tai pasmaugtų ar ką padarytų, tačiau nesityčiotų iš kūno, o nužudytasis buvo nuogai išrengtas, ir drabužiai kažkur paslėpti“, – pasakojo moteris.
Kiek kitaip tuos pačius įvykius prisimena Dusmenų seniūnaitis Antanas Sindaravičius. „Skirtingi žmonės buvo įtariami. O kaip iš tikrųjų buvo, negaliu pasakyti, nors gyvenu visai netoli. Šulinį tvarkė ir paskui „baliavojo“. Bet sūnus tai „nebaliavojo“, jis visai negeria. Jeigu tai tikrai padarė jis, tai padarė absoliučiai „trezvas“. Negirtas, nes jis šnapso negeria. O jeigu blaivas tokį dalyką padarė, tai kažkas turbūt jam su protu netvarkoje. Buvo tokių kalbų, kad jis yra gydęsis. Jis ir buvo truputį neprognozuojamas, ypač anksčiau, kai dar išgerdavo. O tėvas išgerdavo. Ir sėdėjęs kalėjime buvo – paršelį ar ką nugvelbė ir įkliuvo. Bet jis labai ramus žmogus buvo, ne mušeika. Kai su žmona išsiskyrė, uošviai jį priėmė, ir jis kaip darbininkas pas juos buvo. Kai uošviai mirė, jis čia ir liko. O sūnus vasarą atvažiuodavo. Grybaudavo, uogaudavo“, – pasako A. Sindaravičius.
Kaimynas spėlioja, kad pagyvenęs vyras išleidęs butelio draugą, greičiausiai pats nusirengė. O kas buvo toliau – nežinia.
„Jis matyt jau gulėjo. Jis vienas gyveno, gal jis ir nuogas miegojo. Gal ir neužsirakinęs buvo, ar kažką įsileido. Toj savo būdoj – lauko virtuvėlėj. Iš vakaro buvo gėręs, bet nebuvo girtas. Dar su vienu atsinešė butelį alaus, po stiklinę išgėrė. Ir tam kaimynui sako: „Tu alų neškis, nes kas nors ateis, atims“. Aš vakare juos ir prie šulinio mačiau. Bet sūnaus ten nebuvo“, – prisiminė vyras.
„Tai buvo liepos ar rugpjūčio mėnesį. Sūnus anksti ryte išėjo grybauti ar uogauti. Ir sugrįžęs rado tėvą. Nubėgo pas felčerę, kad tėvui negerai, o kai ji atėjo, paaiškėjo, kad jis jau miręs“, – kaimynų atkurtą istoriją pasakojo A. Sindaravičius.
„Sūnus jau buvo suimtas, o žmonės galvojo visai apie kitą žmogų. Buvo kalbų, kad ir tas, ir anas galėjo. Beveik ir negalvojo niekas, kad sūnus tai padarė. Ir tada blaivas buvo“, – apibendrino Dusmenų seniūnaitis.
Vis dėlto žurnalistai – nei teisėjai, nei tyrėjai. Ir šią istoriją pasakojame tik norėdami atkreipti tų teisėjų, kurie ją nagrinės toliau, dėmesį – kad ir koks būtų nuosprendis, kaltas ar a nekaltas Raimondas Š., svarbiausia, kad būtų įvertintos visos aplinkybės ir būtų nustatyta tiesa.
