Lietuvoje tiksi bomba, kurios naikinimo galios niekas nežino, bet kai ji sprogs, aukų gali būti labai daug. Tokią žinią šiandien Vienoje išgirs XVIII tarptautinės AIDS konferencijos delegatai iš viso pasaulio.
Rizikos grupės – už borto
Apie tikrąją, o ne oficialiai pateikiamą ŽIV ir AIDS situaciją Lietuvoje konferencijoje prabils asociacijos „Pozityvus gyvenimas“ vadovas Jurgis Andriuška. Jis įvardys tai, kas jau seniai yra vieša paslaptis: Lietuvoje niekas nežino ir nenori žinoti, kiek iš tiesų žmonių yra užsikrėtę ŽIV ir serga AIDS. Oficialiai skelbiamas skaičius – beveik 1 600 infekuotųjų ŽIV – neatspindi realios situacijos. Tą savo ataskaitoje šių metų pavasarį pabrėžė ir situaciją Lietuvoje tyrę Jungtinių Tautų Narkotikų ir nusikalstamumo biuro bei Pasaulio Sveikatos Organizacijos ekspertai.
„Mes netestuojame žmonių arba testuojame ne tas grupes – donorus, nėščiąsias net po du kartus. O narkotikų vartotojai, sekso paslaugų teikėjai, žmonės, jau užsikrėtę ŽIV, kurie yra varomoji epidemijos jėga, neturi galimybės pasitikrinti nemokamai. Kadangi jų netestuojame, negydome, virusas plinta visuomenėje ir seniai jau yra peržengęs rizikos grupių ribas“, – sakė J.Andriuška.
Lietuva nėra išskirtinė šalis. Tačiau palyginti su Estija, kur 100 tūkstančių gyventojų tenka 315 infekuotųjų, Latvijoje – 280, Lietuvoje, kaip skelbiama oficialiai, užsikrėtusiųjų ŽIV 100 tūkstančių gyventojų yra gerokai mažiau – 28.
„Ar žinote, kaip pas mus nustatoma ŽIV? Atsitiktinai. Pavyzdžiui, stomatologai pastebi tam tikrų ligų požymių ir siunčia žmogų atlikti kraujo tyrimą. Tuomet ir paaiškėja diagnozė. Visuomenei vis dar peršama mintis, kad ŽIV – tik narkomanų ir prostitučių liga, nors ji jau seniai paplitusi visuomenėje. O paplitimo masto niekas nežino. Lietuva pasaulyje sąmoningai pristatoma kaip mažo ŽIV paplitimo šalis. Tai daroma, kad nesukeltų pasaulio institucijų dėmesio, kad nesikištų tarptautiniai ekspertai ir nebūtų pinigų kontrolės“, – kalbėjo J.Andriuška.
Šiemet nutrauktas nemokamų patvirtinamųjų ŽIV testų ir CD4 ląstelių tyrimų finansavimas, nors jį garantuoja šalies įstatymai. Mažinamas ir žemo slenksčio paslaugų kabinetų, skirtų rizikos grupėms, finansavimas. Todėl socialiai neapsaugota visuomenės dalis ir didžiausia rizikos grupė neturi jokių galimybių nei išsitirti, nei gydytis, nei gauti socialinę ar psichologinę pagalbą.
„Iš AIDS centro esame išspirti į poliklinikas, kur mūsų niekas nelaukia ir nenori. Savo šalyje esame diskriminuojami ir ignoruojami. Ir tai ne tik visuomenės, bet ir valstybinių institucijų pozicija“, – kalbėjo ŽIV užsikrėtusiesiems ir AIDS sergantiesies atstovaujančios organizacijos vadovas J.Andriuška.
Kaip pasitikrinti kaimiečiui?
Pasak Kauno medicinos universiteto Infekcinių ligų klinikos gydytojo prof. habil. dr. Alvydo Laiškonio, Lietuva iš viso neturi strategijos, kaip infekciją diagnozuoti ir ją valdyti.
„Jei neturime diagnostikos, nežinome ir tikrosios padėties. Užkrečiamųjų ligų ir AIDS centras yra Vilniuje. Niekas iš Salantų ar Pagėgių, įtaręs, kad gali būti užsikrėtęs, ten nevažiuos tikrintis. Būtina sukurti infekcinių kabinetų tinklą bent jau didžiuosiuose šalies miestuose, kurortuose, pasienyje su Kaliningrado sritimi. Taip dirbama visame pasaulyje ir tada diagnostika yra prieinama – bet kuris žmogus, kilus įtarimui, nemokamai gali pasitikrinti pas infektologą. O pas mus daugybę metų gyvuoja visiškai ydinga praktika – viskas sukoncentruota viename centre, kuris daugeliui yra nepasiekiamas“, – kalbėjo infektologas.
Ligą diagnozuoja per vėlai
Kadangi praktiškai neegzistuoja ankstyvoji ŽIV diagnostika, infekcija atrandama pavėluotai, jos gydymas yra labai brangus ir neefektyvus.
„Paprastai infekcija diagnozuojama tik tuomet, kai žmogus pas mediką ateina dėl visiškai kitokių negalavimų, nes jo imuninė sistema jau būna išsekusi. Tačiau jei jį pradėtume gydyti laiku, imuninę sistemą galima atkurti, žmogus gali būti visiškai darbingas. Be to, gydomas virusas tampa neaktyvus, žmogus neužkrečia kitų. Siūlėme Sveikatos apsaugos ministerijai anksčiau pradėti gydymą, tačiau tam atseit šiandien reikėtų skirti daugiau pinigų. Bet negalvojama, kad rytoj jų reikės dar daugiau, o naudos bus mažai“, – piktinosi profesorius.
Nauja karta su įgimtu ŽIV?
Neseniai Kauno medicinos universiteto Infekcinių ligų klinikoje buvo gydoma AIDS serganti moteris. Ji jau buvo pradėjusi akti, sirgo smegenų toksiplazmoze. Trijų mėnesių gydymas ligoninei kainavo apie 8 tūkst. litų. Dar porą tūkstančių litų ji sumokėjo pati. O visiems infekcinio skyriaus ligonių vaistams per tris mėnesius iš viso skiriama 12 tūkst. litų. Kokia ligoninė norėtų tokių brangiai kainuojančių pacientų, už kurių gydymą turi sumokėti pati?
Pasak prof. A.Laiškonio, maždaug trečdalis infekuotųjų yra kalėjimuose. Jie išeina į laisvę, apsigyvena su sveikomis moterimis, ir jų vaikai jau gimsta infekuoti. Tik tuomet, kai Kauno medikai ištyrė iš Klaipėdos atvežtą pusantrų metukų mergaitę, paaiškėjo, kad jos tėvai infekuoti.
Dėl visuomenėje vyraujančio nepakantumo užsikrėtusiesiems, šie priversti slėpti savo diagnozę, todėl tampa dar pavojingesni visuomenei. Daugelyje pasaulio valstybių seniai veikia pagalbos sistema, kuri apsaugo ir infekuotuosius, ir visuomenę nuo jų.
„Lietuva – unikali valstybė, kurioje prisidengiant nerealiais skaičiais, bandoma save apgauti, kad ŽIV – tik narkomanų, prostitučių ir benamių liga. O bomba mums visiems jau tiksi panosėje – nevaldoma liga tyliai plinta visuomenėje“, – žodžių į vatą nevyniojo medikas.
Aušra Pocienė
