Beveik 13 milijonų litų iš vilniečių kišenės labai lengvai išleista „Fluxus“ kolekcijai. Tai yra 5 mln. JAV dolerių. Dėl tokios sumos rankomis su pardavėjais 2006 metais sukirto tuometis Vilniaus meras Artūras Zuokas. Tačiau aiškėja, kad už kolekciją tuo metu pardavėjai teprašė 2-3 mln. JAV dolerių. Kodėl ir kam mokėta dvigubai?
„Respublika“ aiškinosi, iš kur atsirado Vilniui įpiršta „Fluxus“ kolekcija. Šioje, švelniai tariant, kultūros machinacijoje kyla daugybė klausimų, į kuriuos atsakymų nėra.
Pardavėjas norėjo 2–3 milijonų...
Jonas Mekas turėjo seniai mirusio draugo, vieno „Fluxus“ judėjimo įkūrėjų Jurgio Mačiūno darbų rinkinį. Kolekcija pavadinti tai, pasak menotyrininkų, buvo gana sunku – daiktai liko, kai J. Mačiūnas išvažiuodamas iš buto Niujorke paprasčiausiai neturėjo jų kur padėti. Tačiau tam tikrą meninę, o kaip paaiškėjo kiek vėliau – ir piniginę vertę šis rinkinys, aišku, turėjo.
Tiesa, nežinia ir tai, ar J. Mačiūno „kolekcija“ iš tiesų priklauso J.Mekui. Vilniaus savivaldybė ją perka iš Majos Stendal (Maya Stendhal) galerijos, kuriai atstovauja (arba, teisingiau sakant, atstovavo) J. Mekas. Bent jau milijoninės sumos pervedamos galerijai, o ne lietuviui avangardinio kino metrui.
Galima spėti, kad pradėję organizuoti J. Mačiūno ir kitų „Fluxus“ dalyvių parodas galerijos savininkai – Maja ir Haris (Harry) Stendaliai – taip siekė sukelti susidomėjimą menininko kūryba ir paauginti turimų darbų kainą.
Tačiau bent jau 2006 metais jų finansiniai pageidavimai buvo gana kuklūs. Tų metų kovą, kalbėdamas su „Financial Times“ žurnalistu apie J.Meko „nekolekciją“, H. Stendalis sakės norįs ją parduoti kaip visumą. „Pompidu, Getty ir Fog yra susidomėję“, – galerijų ir muziejų pavadinimus vardijo jis ir kukliai pridūrė, kad tikisi už J.Mačiūno rinkinuką, kurį tuo metu sudarė apie 250 darbų, gauti 2-3 milijonus JAV dolerių.
...pirkėjas sumokėjo 5 milijonus
Bet čia pasirodė Artūras Zuokas, ir, kaip sakoma, ledai pajudėjo. Ir milijonai.
2007 metų vasario 14 dieną Vilniaus miesto savivaldybės taryba įsteigė VšĮ Jono Meko vizualiųjų menų centrą, jam pavesta organizuoti naujojo muziejaus galimybių studiją ir su tuo susijusius darbus.
Tų pačių metų kovo 21 dieną Vilniaus miesto savivaldybės taryba nusprendė įsigyti J.Mačiūno ir „Fluxus“ kolekciją. Galutinę kainą įpareigotas suderėti VšĮ Jono Meko vizualiųjų menų centro direktorius. Ir jis suderėjo kolekciją už 5 mln. JAV dolerių arba beveik 13 mln. litų, kuriuos Vilnius privalėjo sumokėti Majos Stendal galerijai iki 2010 metų gruodžio 31-osios.
„Fluxus“ – tik centai
J.Mačiūno kolekcija, pasirodo, buvo tik didelio masto drumstų kultūros projektų pradžia. Jie visuomenei turėjo kainuoti milijardinę sumą. Tai – garsusis Gugenheimo muziejaus projektas.
Vien jo „galimybių studijai“, parodžiusiai tai, kas ir taip buvo aišku – įrengti garsųjį Gugenheimo muziejų Vilniuje nėra jokių galimybių, ištaškyta mažiausiai 600 tūkst. litų iš mokesčių mokėtojų kišenės.
Gugenheimo muziejus Vilniuje šalia VEKS (Vilniaus – Europos kultūros sostinės) ir Valdovų rūmų tapo viena didžiausių šio amžiaus mįslių. Tačiau, skirtingai nuo VEKS ir Valdovų rūmų, muziejaus projektas nuo pradžios iki galo apskritai panašus į muilo burbulą, už kurį teks piliečiams mokėti.
Jau 2008 metais buvo aišku – Gugenheimo muziejaus Vilniuje nebus. Dar daugiau, kad garsusis Niujorko (JAV) muziejus filialo Lietuvoje neatidarys, buvo aišku nuo pat 2003 metų, kai entuziastingas Vilniaus meras A.Zuokas Niujorke susirado Gugenheimo muziejaus direktorių Tomą Krensą. Tačiau tai nesutrukdė nei įsigyti J.Mačiūno darbų rinkinį, nei tirti „muziejaus galimybes“, nei surengti architektūros konkursą pastatui, kuris niekada neišvys saulės šviesos.
Ko nežino Vilniaus valdžia
Šį šeštadienį, kaip tyčia likus vos dienai iki savivaldybių tarybų rinkimų Lietuvoje, kuriuose A. Zuokas vėl bandys tapti Vilniaus meru, kitame pasaulio pusrutulyje, Niujorko Majos Stendal galerijoje, baigsis mėnesį trukusi J.Mačiūno darbų paroda „Mapping Maciunas“ ir „Excercise“.
Ar Majos Stendal galerijoje, su kuria 5 mln. dolerių vertės sutartį dėl J.Mačiūno „Fluxus“ rinkinio įsigijimo dar 2007 metais pasirašė Vilnius, eksponuojami ne Lietuvos sostinei priklausantys, bet jos vis dar nepasiekę darbai, pasakyti sunku. Vilniuje, kaip paaiškėjo, nelabai kas žino, ką tiksliai taip skubėdamas būsimajam Gugenheimo muziejui įgijo A.Zuokas.
Vilnius, matyt, nežino dar daug ko. Pavyzdžiui, to, kad keliskart didesnė ir įspūdingesnė J.Mačiūno darbų kolekcija 2009 metais buvo padovanota Niujorko modernaus meno muziejui (MoMa). Kaip kad galbūt nežino ir to, kad 2008 metais, kai Vilniuje vyko architektūros konkurso Gugenheimui statyti šou, visos suinteresuotos pusės žinojo, kad jokio muziejaus nebus.
T. Krensas A.Zuoką pas J. Meką pasiuntė
„Kai Artūras Zuokas, kuris tuo metu buvo Vilniaus meru, atėjo pas mane, iš karto pasakiau ne, tai neįmanoma. Gugenheimo valdyba niekada su tuo nesutiks. Tam prieštaraus ir Bilbao, su kuriais esame sutarę, kad nedarysime jokio kito projekto Europoje“, – taip pirmąjį pokalbį su A.Zuoku viename iš interviu prisimena dabar jau buvęs Gugenheimo muziejaus vadovas T. Krensas.
Tačiau Vilniaus Gugenheimo reikalai pamažu judėjo pirmyn.
„Turiu pasakyti, kad Artūras buvo labai entuziastingas ir įtikinantis. Jis žinojo, kad mano sūnus žaidė krepšinį, tad kažkaip mobilizavo Lietuvos nacionalinę rinktinę šiam reikalui. Mano sūnus žinojo kiekvieną NBA žaidusį lietuvį, tad, metus kartojus „ne“, Artūras man po truputį pradėjo patikti ir aš pasakiau: gerai, pažiūrėkime, kaip čia viską galėtume padaryti“, – apie tuomečio Vilniaus mero aktyvumą kalbėjo T. Krensas.
Amerikiečio pasiūlymas buvo paprastas ir aiškus – sukurkime projektą, kurį Vilnius pasispaudęs dar turėtų pinigų įpirkti, suraskime kitą partnerį, nes Gugenheimas savo vardo visam tam neduos, o Vilnius dar turėtų kaip „geros valios ženklą“ nupirkti būsimam muziejui kokią nors kolekciją.
Kad Vilniaus meras neklaidžiotų Niujorko ir meno pasaulio skersgatviais, kaip sako pats T. Krensas, jis gana tiksliai pasakė A. Zuokui, su kuo derėtis ir iš ko pirkti. Partneriu buvo nurodytas Ermitažas, su kuriuo Gugenheimo sukurtas bendras projektas Las Vegase, kaip tyčia ėjo į pabaigą. O kur ieškoti kolekcijos, T. Krensas net adresą nurodė.
„Taigi aš pasakiau Zuokui: mano nuomone, Antrojo aveniu ir Antrosios gatvės kampe čia, Niujorke, įsikūręs Antologijos filmų archyvas, kurį surinko iš Vilniaus kilęs Jonas Mekas. Tu turi nueiti pas jį, susitarti, nupirkti kolekciją ir kažkaip padaryti, kad Gugenheimas turėtų galimybę ja naudotis“, – labai atvirame dar 2009 metais leidiniui SNOB duotame interviu sakė T.Krensas.
Sprendžiant iš jo pasakojimų, Gugenheimo muziejaus Vilniuje niekada ir nebuvo planuota. Geriausiu atveju tai galėjo būti „Hermitage-Guggenheim“ parodų centras, koks 2001 metų spalį buvo atidarytas Las Vegase, viename didžiausių pasaulio kazino ir viešbučių kompleksų.
Interviu:
Prieš metus Vilniuje buvo pristatyta beveik 13 mln. litų kainavusi J.Mačiūno kolekcija. Ta proga „Respublika“ kalbėjosi su jos atradėju A.ZUOKU.
– Kodėl pats neperkate tokios vertingos „Fluxus“ kolekcijos?
– Neabejotinai įsigyčiau, jei tik turėčiau tiek pinigų.
– Esate Vilniaus patriotas, tad gal galėtumėte rasti turtingą „Fluxus“ kolekcijos pirkėją ir taip sumažinti miesto skolų naštą?
– Viską galima parduoti ir neabejoju, kad šiandien atsirastų pirkėjų, kurie įsigytų tokią kolekciją dabar gerokai brangiau, nei ji kainavo pardavimo Vilniui metu.
Internete teko skaityti, kad praėjusiais metais Niujorko modernaus meno muziejus vieno „Fluxus“ kolekcionieriaus kolekciją įsigijo už 20 mln. JAV dolerių. „Fluxus“ kolekcijos pardavimas kamšant miesto biudžeto skyles būtų nusikaltimas. Tuomet galima parduoti ir Čiurlionio originalus.
–Ar galima lyginti Mikalojaus Konstantino Čiurlionio kūrybą ir Jono Meko surinktus „Fluxus“ vakarėlių plakatus?
– Interneto paieškoje įveskite Čiurlionio ir „Fluxus“ pradininko Jurgio Mačiūno pavardes. Tuomet paaiškės, kas pasaulyje yra labiau žinomas iš didžiųjų lietuvių.
Čiurlionis yra puikus menininkas, bet Mačiūnas – pasaulinė meno figūra, stovinti šalia pagrindinių kūrėjų pavardžių.
Mačiūnas šiandien yra pasaulyje labiausiai žinomas ir vertinamas lietuvis menininkas, kurio speciali ekspozicija rodoma Niujorko modernaus meno muziejuje. Net Pablas Pikasas ten neturi savo nuolatinio kampo. Labiau žinomi pasaulyje Lietuvos menininkai yra tik litvakai.
Tadas KAREČKA
