Įspėjame jautrius skaitytojus, kad tekste yra sukrečiančių detalių, kaip vyksta teismo medicinos ekspertų tyrimai.
M. Davidonis be žinios dingo vasario 4 d. Paskutinė jo žinoma buvimo vieta – Žirmūnų tiltas, kur, tikėtina, jis ir nuskendo.
Vandenyje kūnas išbuvo tris mėnesius, jis rastas irimo stadijoje. Po tiek laiko beveik neįmanoma vizualiai atpažinti asmens, todėl tapatybę gali nustatyti tik teismo medicinos ekspertai.
R. Laurinavičius naujienų portalui tv3.lt papasakojo, kaip vyksta ekspertizė įtariamo skendimo atveju, per kiek laiko nustatomos mirties aplinkybės ir kiek jas galima laikyti tiksliomis.
Kaip keičiasi skenduolio kūnas vandenyje?
Pasak eksperto, šaltame vandenyje išbuvusio lavono vientisumas dažniausiai nebūna pakitęs.
„Lavono, esančio vandenyje oda dėl maceracijos išburksta, susiraukšlėja, vėliau pradeda atsisluoksniuoti epidermis, kuris gali nusinerti nuo plaštakų tarsi pirštinė, iškrenta plaukai. Dėl poodiniame sluoksnyje ir žarnyne susikaupusių dujų išsipučia pilvas ir visas kūnas.
Dėl puvimo pakinta odos spalva, ji tampa pilkai žalia, tamsiai žalia arba žalsvai ruda. Pažengęs puvimas labai apsunkina mirties priežasties nustatymą, neretai kategoriškai pasisakyti apie mirties priežastį nepavyksta“, – teigė R. Laurinavičius.
Atliekamas išorinis ir vidinis tyrimas
Pasak R. Laurinavičiaus, tariamo prigėrimo atvejais teismo medicinos ekspertizė atliekama tokia pat tvarka, kaip ir visų kitų mirties priežasčių atvejais.
Atliekamas išorinis kūno tyrimas, kurio metu apžiūrimi drabužiai, jų pažeidimai, atliekama išorinė kūno apžiūra, aprašomi išoriniai sužalojimai, rankų ir kojų anomalijos, deformacijos, odos spalviniai pakitimai, irimo požymiai.
Atliekant lavono vidinį tyrimą yra tiriamos kaukolės, krūtinės ląstos ir pilvo ertmės, aprašomi vidaus organai, jų pakitimai, sužalojimai.
Priklausomai nuo išorinio ir vidinio tyrimo rezultatų gali būti imami mėginiai toksikologijos, histologijos, medicinos kriminalistikos ir DNR tyrimams, nurodo R. Laurinavičius.
„Prigėrimo, kaip ir bet kurios kitos mirties atvejais, lavono tyrimą, mirties laiko ir priežasties nustatymą apsunkina lavono irimas, kurio metu vykstantys procesai maskuoja ir iškreipia požymius, kuriais remdamasis teismo medicinos ekspertas nustato mirties priežastį.
Pažymėtina, kad minkštųjų audinių, ypač kaulų, vientisumo pažeidimai išlieka ilgą laiką“, – komentuoja jis.
Kiek gali užtrukti ekspertizė?
Pasak R. Laurinavičiaus, neatpažintų lavonų tapatybės nustatymo greitis priklauso nuo ikiteisminį tyrimą atliekančių tyrėjų veiksmų.
Jeigu neatpažinto lavono asmenybė yra numanoma ir yra artimų giminių, galinčių pateikti DNR pavyzdį palyginimui, tuomet identifikacija gali užtrukti kelias dienas.
„Jeigu asmenybė nėra numanoma, tuomet tyrimai, kuriais nustatoma palaikų lytis, ūgis, amžius, gali užtrukti kelis mėnesius.
Mirties priežasties ir kitų ikiteisminį tyrimą atliekančių pareigūnų pateiktų klausimų sprendimo trukmė priklauso nuo papildomų laboratorinių tyrimų trukmės“, – nurodo ekspertas.
Aiškėja, kodėl Neryje ties Valų gyvenviete rastas Mykolo kūnas
Vieta, kurioje rastas Mykolo kūnas, sąlyginai nedaug nutolusi nuo Vilniuje esančio Žirmūnų tilto, kur paskutinį kartą buvo užfiksuotas.
„Neries greitis yra maždaug 5 km/h. Tai jeigu kūnas plauks labai gražiai, niekur nekibs, mes jau po 10 valandų, kaip pavyzdys, jo turime ieškoti Elektrėnuose, o dar po 10 valandų – Kaune. Bet paprastai taip nebūna, ir mes realiai vertiname upę, žinome, kur yra tam tikri momentai, kur kūnas gali kabintis.
Todėl mūsų, kaip tarnybos, taktikoje ta paieška dažniausiai apsiriboja teritorijomis už Valų kaimo, nes mes vertiname tą zoną, kaip labiausiai tikėtiną, kad kūnas čia gali būti“, – teigė G. Ruočkus.
„Šiuo atveju, kūnas, tikėtina, buvo užsikabinęs medžių užvartose, tam tikrose rėvose, nes upėje yra begalė visokių daiktų, tamsių zonų, kurie yra pakrantėse ir vingiuose, jų tiesiog visų neįmanoma nei nustatyti, nei patikrinti.
Tam kūnui nebuvo palankių sąlygų iškilti, nes jis panašu buvo užsikabinęs. Ir tik oro temperatūrai pakankamai sušilus ir nukritus vandens lygiui kūnas gavo palankias sąlygas sujudėti. Mes Valų kaime surandame nemažai skenduolių, kurie veikiami tokių veiksnių. Todėl šita zona, vertinant kokia galėjo būti teoriška, – mano galva, nėra tolima. Standartiškai šioje atkarpoje mes daug ir dažnai dirbame“, – nurodo jis.
Kaip vyksta žmonių paieškos vandenyje?
Sulaukus informacijos apie dingusį be žinios žmogų, kada labiausiai tikėtina, kad jis vandenyje, į gelbėtojus įprastai kreipiasi policijos pareigūnai.
„Dingusio asmens tyrimas yra kontroliuojamas policijos. Ji kreipiasi į mus pagalbos išieškoti tam tikrą vandens telkinį. Tai gali būti upė, gali būti dirbtinis tvenkinys arba natūralus vandens telkinys, – teigė G. Ruočkus.
Pagal surinktą medžiagą, pagal liudininkų parodymus, filmavimo kamerų medžiagą, ar kitą informaciją, kas patvirtintų, kad asmuo gali būti vandenyje, gelbėtojai atvyksta į įvykio vietą ir jau pradede planuoti ir organizuoti paieškos veiksmus.
„Jeigu nėra nurodoma konkreti vieta, paieškos planą rengiame atsižvelgdami į daugybę duomenų, pvz. vandens telkinio hidrologinius duomenis, meteorologines sąlygas, pakrančių landšaftą, privažiavimus, priėjimus, dingusio asmens įpročius ir panašiai visus duomenis, įsivertiname ir prioriteto tvarka nustatome vandens telkinio paieškos zonas. Paieškas pradedam nuo labiausiai tikėtinų vietų ir žingsnis po žingsnio judam iki mažiau tikėtinų paieškos zonų.
Viskas labai panašu, bet kur kas sudėtingiau. Jeigu mes kalbėtume apie upę, kuomet mums iš policijos pareigūnų yra nurodoma galimai nuskendusio asmens skendimo preliminari vieta, toliau seka mūsų paieškos veiksmų planavimas.
Turėdami užduotį, veiksmus vandenyje planuojame savarankiškai“, – teigė G. Ruočkus.
Aktyvioji ir pasyvioji paieškos fazės: kaip vyksta?
Taktikoje yra išskiriamos dvi paieškos fazės – aktyvioji ir pasyvioji. Kiekviena paieškos fazė remiasi tam tikrais veiksmais, kurie būtini atlikti.
Šaltuoju periodu aktyvioji fazė upėje gali užtrukti iki 2-4 savaičių, kuomet yra taikomi aktyvūs veiksmai.
Preliminariai po šio laikotarpio, įvertinus, kad aktyvus darbas labiausiai tikėtinose rasti žmogų zonose nedavė rezultatų ir panaudotos visos įmanomos priemonės, pereinama prie pasyviosios fazės, kuomet paieškos veiksmai planuojami periodiškai reaguojant į besikeičiančią hidrologinę situaciją, meteorologines sąlygas, papildomai gaunamą informaciją ir panašiai.
Kuomet mes kalbame apie stovintį vandenį, kai ieškoma dingusio asmens ežere arba tvenkinyje, aktyvioji fazė trumpėja. Tai reiškia, kad per aktyviąją fazę mes stengiamės sutelkti kiek įmanoma daugiau pajėgumų ir resursų atlikti detalius paieškos veiksmus, naudojant tiek techninius resursus, tiek narus ir visus kitus būdus, ką mes manome, kad tuo momentu galime panaudoti.
Stovinčiame vandenyje aktyvioji fazė gali sutrumpėti iki 4-5 dienų, nes vasaros metu, esant karštam orui, jeigu vandens telkinys nėra gilus, prasideda kūno irimo procesai gana anksti, kurie iškelia kūną į paviršių“, – nurodo G. Ruočkus.
Pasyviosios fazės veiksmai paprastai remiasi momentu kuomet prasideda kūno irimo procesas, vandens lygio, srovės greičio, meteorologinių sąlygų pasikeitimus. Ir jau pagal šiuos aspektus, kurie daro įtaką dingusiam asmeniui, gelbėtojai planuoja savo veiklas.
„Paprastai tariant, pasyvi fazė – paieška ne kasdien, bet atsižvelgiant į tam tikrus pasikeitimus, kurie leidžia daryti prielaidą, kad kūnas gali pakeisti poziciją. Pavyzdžiui, jeigu mes tikimės, kad kūnas jau gali būti pakeltas, grįžtame į visą paieškos perimetrą, jį plečiant tolyn, tikintis, kad kūnas gali iškilti vietose, kurios yra įvardijamos kaip labiausiai tikėtinos. Tuomet jau akcentuojamės į paviršinę paiešką ieškant kūno vandens paviršiuje.
Jeigu aktyviosios fazės metu mes ieškome tiek paviršiuje, tiek gylyje, tai pasyviosios fazės metu mes ieškome daugiausiai vandens paviršiuje, nes naudoti prietaisus ir atlikti detalią paiešką tam tikrose teritorijose nėra efektyvu“, – pabrėžia pašnekovas.
Paieška upėse yra labai sudėtinga
Paieška upėse iš esmės yra labai sudėtinga – gelbėtojai remiasi savo surinkta informacija.
„Jeigu imtume Neries upę, tai Vilniaus apskrityje mes žinome praktiškai visas vietas, „juodus taškus“, kuriuose surandame į paviršių iškeltus, užsikabinusius kūnus.
Ieškodami mes orientuojamės į labiausiai tikėtiną kūno buvimo vietą. Tai reiškia, kad į teritoriją, kuri yra arti galimo nuskendimo vietos (gali užimti nuo 100 m. iki keleto kilometrų), ir toliau ta teritorija plečiasi į didesnę teritoriją, kuri gali užimti ir keliasdešimt kilometrų atstumą, žvalgant labiausiai tikėtinas vietas, kur kūnas galėtų užsikabinti, įstrigti“, – nurodo G. Ruočkus.
Mykolo kūno radimo vieta išskirtinė
„Juoduoju tašku“, kurį pamini pašnekovas, galima išskirti ir Neries atkarpą ties Valų kaimu, kur pirmadienį buvo rastas prieš tris mėnesius dingusio 15-mečio M. Davidonio kūnas.
„Būtent Valų kaimas ir kitos gyvenvietės, esančios netoli Valų kaimo yra įvardintos kaip vietos, kuriose prasideda didžiosios seklumos Neries upėje. Tai yra seklumų ruožas, kuriame labai dažnai surandame skenduolius, kurie kurį laiką po skendimo buvo nežinomoje vietoje.
Ten yra viena iš galinių stotelių, kur kūnas gali kabintis ir sustoti. Tai pirmojoje aktyviojoje fazėje ta teritorija visada yra apieškoma. Jeigu kalbėtume apie tolimesnes teritorijas link Vievio, tai mes jau ten labiau atmestume versiją negu koncentruotumėmės.
Bet vėlgi, čia nereikia klaidintis, nes, gamta ir kūnas yra nenuspėjami pavyzdžiui, ankstyvą pavasarį, kuomet vandens lygis yra drastiškai pakilęs, ką ir matėme Neries upėje, net ir Valų gyvenvietės seklumos yra po vandeniu.
Reiškia, jeigu kūnas judėtų, turėtų tinkamas sąlygas praplaukti ir tas vietas. Labai svarbu reaguoti, kada turime didelį vandens lygio kritimą, kuris gali siekti net 80 cm., nes svyravimas gali duoti efektą ir pačiam kūnui, kuris yra kažkur užsikabinęs ar dar kažkur, kur mes negalime vizualiai užfiksuoti nei su prietaisais, nei vykdant paviršinę žvalgybą, nei naudojant kitas priemones“, – teigia pašnekovas.
Kada paieška upėse dažniausiai duoda rezultatą?
Upėse paieška dažniausiai duoda rezultatą tik tada, kai yra karštas įvykis arba pasyviosios paieškos fazėje, dažniausiai, kad ir kiek tu pastangų be įdėtum rezultatą pasieki tik tada, kada ateina tam laikas, nurodo G. Ruočkus.
„Kai turime atvejį, kai žinome, kad čia ir dabar asmuo įkrito, nušoko ar yra nuskendęs, yra reaguojama operatyviai. Jeigu darbą pradedame po kurio laiko, tai natūralu, kad mūsų paieškos zona pradeda plėstis netgi dešimtimis kilometrų“, – sako pašnekovas.
Ieškant upėse prietaisai ir kitos priemonės veikia labai ribotai.
„Tai paieškų upėse neigiamas niuansas, nes mes čia negalime panaudoti savo turimos įrangos ir technikos pilna apimtimi. Su prietaisais mes galime apieškoti tik tam tikras dalis upės, kuriose tu gali įžvelgti tam tikrus objektus. Nes jau pačioje upėje yra didelis srovės greitis, besikeičiantis gylis, yra begalė objektų, vingių, kurių su prietaisais fiziškai negali pasiekti.
Visiškai kitokia situacija yra vykdant paiešką stovinčiame vandenyje. Ten surasti kūną yra kur kas paprasčiau tiek žmogiškuoju aspektu, tiek technologiniu. Tai reiškia, kad ten mes galime panaudoti platesnį spektrą įvairių dugno skenavimo prietaisų. Ten mes galime panaudoti narus detaliai paieškai, kas upėje dažnu atveju yra draudžiama dėl padidinto pavojaus sąlygų. Ežeruose tuo atveju yra paprasčiau, ten ta paieška duoda dažniau rezultatą“, – pabrėžia G. Ruočkus.
