Saulėtą antradienio vakarą į Klaipėdos universiteto (KU) Socialinių ir humanitarinių mokslų fakulteto auditoriją vienas po kito rinkosi ukrainiečiai. Kas pirmą kartą, kas jau trečiąjį atkeliavo į lietuvių kalbos paskaitas.
Saulės šildomoje skandinavistikos auditorijoje-bibliotekoje, kupinoje įvairių mokomųjų knygų, lietuviškai su studentais sveikinosi du dešimtmečius kitakalbius kalbos mokanti universiteto Lituanistikos ir užsienio kalbų centro vadovė Jūratė Derukaitė.
Tarp dešimties jos besiklausiusių studentų – 33-ių Anastasija iš Dnipro.
„Ačiū, laba diena, labas rytas, labas vakaras, mano vardas Anastasija“, – keletą atmintyje jau nugulusių žodžių po poros paskaitų vardija moteris, tėvynėje dirbusi vadybininke banke ir plėtojusi savo smulkų verslą – Ukrainoje ji pardavinėjo paplūdimio tunikas vaikams ir suaugusiems.
Į Klaipėdą Anastasija, nenorėjusi viešinti savo pavardės, prieš dešimt dienų atvyko pas čia kelerius metus dirbantį ir gyvenantį tėtį. Jei ne jis, sako moteris, nebūtų pasiryžusi išvykti iš Dnipro, nepaisant invaziją Ukrainoje tęsiančios Rusijos apšaudymų.
„Noriu namo, negaliu kaip noriu... Mano vyras ten, nuolat palaikome ryšį. Išvykau, nes mieste buvo sprogimų, nuolat kaukia sirenos, morališkai negalėjau likti. Atvykau čia su šešiamečiu sūnumi. Tikiuosi, kad ateis gegužė ir galėsiu važiuoti namo“, – sako Anastasija.
„Mokausi, kad tiesiog užimčiau save, kad nebūčiau vien tose mintyse apie tai, kas vyksta namuose““, – teigia moteris.
Kaip likimas besusiklostys, pažinti lietuvių kalbą kol esi šalyje, anot ukrainietės, naudinga, kad ir tiesiog keliaujant apsipirkti, o jei prireiktų, žinios taps naudingos įsidarbinant.
Klaipėdoje iš viso registravosi beveik 1,4 tūkst. karo pabėgėlių iš Ukrainos. Į uostamiesčio universiteto kvietimą nemokamai mokytis lietuvių kalbos per porą savaičių atsiliepė apie šimtas jų.
Žemiečių pažintis
Šalia Anastasijos netrukus prisėda 17-metis Andrejus, taip pat iš Dnipro.
„Esame kraštiečiai, taip jau sutapo, kad susitikome čia, Klaipėdoje, nepažinojome vienas kito, o dabar pabendraujame. Dnipras didžiulis miestas, jame gyvena milijonas žmonių“, – šypteli Andrejus, antradienį pradėjęs lankyti uostamiesčio gimnaziją.
Į Klaipėdą vaikinas atvyko prieš daugiau kaip savaitę, jaunuolį priėmė šeimos draugai. Kaip Andrejus sako, artimi tarsi giminaičiai.
„Atvykau vienas. Tėvai liko Dnipre. Gaila... Tikiuosi, viskas bus gerai. Nenorėjau palikti tėvų, bet su jais diskutuoti beprasmiška“, – sako tėvų dėl saugumo į Lietuvą išsiųstas vaikinas.
Baigiamojoje, vienuoliktoje klasėje Ukrainoje mokęsis Andrejus uostamiestyje nusprendė vėl lankyti 11 klasę.
„Matysime, gal bus galimybė ir po metų laikysiu savo šalyje egzaminus“, – teigia vaikinas, nenorėjęs viešinti savo pavardės.
Lietuvių kalbos pamokos, kaip sako moksleivis, sekasi „kol kas nelabai“. Šių pamokų jam bus pasiūlyta ir mokykloje, tačiau Andrejaus visos mintys ir planai – sugrįžti į gimtinę.
„O ten – kaip Dievas duos“, – teigia jaunuolis.
Atvyko visa giminė
Paskaitoje pasirodo ir dvi giminaitės – Aliona ir Tania Skripak, atvykusios iš Mykolajivo, dar visai neseniai buvusiu vienu labiausiai aptarinėjamu susirėmimų tarp Rusijos ir Ukrainos pajėgų tašku.
Į Klaipėdą atvyko trys šios giminės šeimos, apsigyvenusios viename trijų kambarių bute.
Uostamiestis jiems buvo patrauklus dėl didelės rusakalbių dalies mieste, tačiau A. Skripak sako, jog lietuvių kalba jai padės greičiau įsilieti į gyvenimą šalyje.
„Su laiku norėčiau dirbti. Ukrainoje buvau universitete sekretore, o dabar – kaip pavyks. Su kalba būtų daugiau galimybių, o jei ir išvyksim – kalbos žinios nepamaišys“, – sako 48-ių moteris.
„Viską lems aplinkybės Ukrainoje. Neslėpsiu – norime namo“, – teigia ji.
Moteris antradienį atvyko į antrą lietuvių kalbos pamoką.
„Kol čia buvau, atrodė labai lengva, o dabar nesu tokia tikra“, – juokiasi A. Skripak.
17-metei moters dukrai taip pat teko vėl sėsti į 11-okų suolą, nors gimtinėje iki mokyklos baigiamųjų egzaminų bebuvo likę pora mėnesių.
T. Skripak BNS teigė, jog kol kas „lietuvių kalba atrodo sudėtingoka“
„Bet gal dėl to, kad mes patys esame tokioje būsenoje, pavargę“, – sako ji.
„Bendrai tai mes norime namo, nors suprantame situaciją ir su kiekvienu įvykiu viltis vis mažesnė. Norime apsidrausti ir mokomės kalbos“, – priduria 38-ių moteris, Ukrainoje dirbusi ekonomiste.
„Dirbau valstybinėje įmonėje. Čia norėčiau dirbti pagal specialybę bet nepavyks, kiti įstatymai, nežinau kalbos, tai didelis barjeras. Šiuo metu esu pasiruošusi bet kokiam darbui“, – tvirtina ukrainietė.
Kursai – dukart per savaitę
Kursai ukrainiečiams Klaipėdos universitete truks tris mėnesius, jie vyks dukart per savaitę.
Pirmosios paskaitos metu studentai jau išmoko atsisveikinti, pasisveikinti, padėkoti, prisistatyti, pasakyti vardą ir pavardę, sakė aukštosios mokyklos Lituanistikos ir užsienio kalbų centro vadovė J. Derukaitė, lietuvių kalbos kursus organizuojanti jau dvidešimt metų.
„Šį kursą organizuojame pagal susidariusią situaciją, temas išdėstysime taip, kas būtų kuo greitesnė integracija. Ką jie veikia pirmiausia – jie eina į parduotuvę, vaikšto mieste“, – kalbėjo J. Derukaitė.
Lietuvių kalbos darbe ukrainiečiams reikės vėliau – Vyriausybė praėjusią savaitę patvirtino jiems išimtį, leidžiančią nemokant kalbos Lietuvoje dirbti dvejus metus.
Studentai mokomi ne tik kalbėti, bet ir rašyti, skaityti, nes, anot dėstytojos, procesas vyksta kartu ir yra neatskiriamas.
Pasak J. Derukaitės, ukrainiečių ir lietuvių kalbos nėra tokios svetimos, kaip gali atrodyti iš pradžių.
„Esam kaimynai, turime bendrų šaknų, bendros istorijos, kalbų giminystė svarus argumentas. (...) Viskas labai arti ir gimininga“, – teigė dėstytoja.
Lietuvių kalbos kursus didmiesčiuose organizuoja ir kitos aukštosios mokyklos – Vilniaus universitetas, taip pat Vytauto Didžiojo universitetas Kaune.
Iniciatyvų mokyti pabėgėlius lietuvių kalbos imasi ir savivaldybės, padedant miestuose veikiančioms organizacijoms. Mokyklinio amžiaus vaikai kalbos mokomi mokyklose.
Statistikos departamento duomenimis, Lietuvoje jau registravosi daugiau nei 28,7 tūkst. karo pabėgėlių iš Ukrainos.
