Regina MUSNECKIENĖ
Kelmės rajone, Butkiškės kaime, gyvenantis Krašto apsaugos savanoris Aurelijus Remeikis neseniai nusipirko sodybą šalia savo tėvų namų. Savo šeimos dar neturintis 26 metų vaikinas, sukdamas lizdą gimtajame kaime, artimuosius įtikino: niekur iš Lietuvos nevažiuos. „Dirbsiu, kol rankas pakeliu, – sako vaikinas. – Bet svetima kalba liežuvio nelaužysiu.“
Darbo netrūksta ir Lietuvoje
Ūkininkų sūnus Aurelijus – paprastas, mandagus ir kultūringas vaikinas. Gyvenimui neturi ypatingų pretenzijų. Siekia to, ką gali savo protu ir rankomis pasiekti.
Po vidurinės įstojo į Kelmės profesinę mokyklą. Įgijo pardavėjo – prekių žinovo profesiją. Gavo darbo parduotuvėje.
Padirbėjęs keletą metų nusprendė mokytis toliau. Neakivaizdžiai studijavo Šiaulių kolegijoje. Kas pusmetį reikėjo pakloti po 1300 litų už mokslą. O mokytis ketveri metai. Taigi į mokslus nori nenori turi investuoti keliolika tūkstančių.
Kadangi kuklaus atlyginimo jaunam vaikinui buvo mažoka, įregistravo individualią įmonę – ėmė montuoti antenas ir ryšio sistemas. Prieš tai domėjosi jomis, skaitė, pats mokėsi. Pirmąsias antenas montuodavo ilgiau. Dabar įgijo praktikos. Darbas eina sparčiau.
Savaitgaliais ir per atostogas Aurelijus kaip savanoris dalyvauja krašto apsaugos pratybose. Nuo šešiolikos metų priklausė Lietuvos Šaulių sąjungai. Sulaukęs pilnametystės, drauge su kitais pradėjo tarnauti krašto apsaugoje.
Be šių užsiėmimų Aurelijus padeda tėvams ūkininkauti.
Keliagubi mokesčiai
Baigęs kolegiją Aurelijus paskirtas vadovauti parduotuvei. Tai vaikinas vertina kaip pasiekimą.
„Gerai gyventi galima ir Lietuvoje, – sako ūkininkų sūnus. – Tik reikia netingėti. Per dieną darbuojuosi parduotuvėje. Po darbo važiuoju pas žmones statyti antenų. Neblogai uždirbu. Metų apyvarta kartais siekia apie 26 tūkstančius litų.
Moka ir už dalyvavimą Krašto apsaugos pratybose. Per mėnesį galima prisidurti dar po kelis šimtus litų. Savanoriauju jau septyneri metai.“
Nuo uždarbio Aurelijus moka mokesčius valstybei. Kas mėnesį iš jo atlyginimo atskaičiuojamas pajamų mokestis, mokesčiai Ligonių kasai ir „Sodrai“.
Iš to, ką uždirba montuodamas antenas, atmeta tik 30 procentų pajamų išlaidoms. Nuo kitos sumos turi mokėti pelno mokestį. Pavyzdžiui, šiemet 3000 litų dėl šios veiklos turės sumokėti „Sodrai“.
Vaikinui keisčiausia, jog dar kartą turi mokėti ir Ligonių kasai. Juk jei susirgs, negulės iš karto dviejose lovose.
Dabar ketina pirkti 10 hektarų žemės. Jeigu pradės savarankiškai ūkininkauti, Ligonių kasai ir „Sodrai“ turės mokėti trečią kartą.
Aurelijus nevengia mokesčių. Tačiau, jo nuomone, neteisinga, kai reikia mokėti po kelis kartus už tą patį dalyką: „Aš dirbu savo laisvalaikiu, nes noriu turėti. Bet mokesčių sistema neskatina daug dirbti. Gal todėl kiti jauni žmonės nusprendžia gyventi iš pašalpų, būti išlaikomi?“
Jis pateikia pavyzdį. Už antenos sumontavimą iš kliento gauna 120 litų. 48 procentai šios sumos išeina mokesčiams valstybei, „Sodrai“, Ligonių kasai. Iš pusės likusios sumos dar reikia atmesti išlaidas kurui, įrankiams, detalėms. Už darbą lieka 30 ar 40 litų.
Dažnas pašalpininkas, kuriam montuoja antenas, išgirdęs tokią jauno verslininko aritmetiką, sako: „Aš už tiek nedirbčiau.“
Sava sodyba
Neseniai A. Remeikis nusipirko sodybą, ketina pirkti žemės tame pačiame Butkiškės kaime, šalia tėvų namų. Tuo tarsi dar kartą patvirtino, jog nekilnos sparnų išskristi iš tėviškės.
„Be problemų gavau iš banko būsto paskolą, – pasakoja. – Dabar tvarkau sodybos aplinką, raunu kelmus. Noriu tvarkytis taip, kaip man gražu ir patogu. Vakare po visų darbų sugrįžęs dar dirbu savo sodyboje. Tol, kol rankas pakeliu.“
Vaikinas nepiešia rožinėmis spalvomis savo gyvenimo. Nelengva, atidirbus visą dieną, dar važiuoti pas klientus montuoti antenų. Ypač sunku žiemą, kai užpustyti keliai. Nežinai ar pasieksi tikslą. Kiek kuro sudeginsi. Ar mašinos nesulaužysi. Vasarom ilgi vakarai. Pluša su antenomis iki sutemos.
Ir žemę dirbti, ir gyvulius liuobti – taip pat nelengva.
„Kartais sukandęs dantis eini, – pasakoja. – Bet neišeina taip paleisti Lietuvos. Daug mano draugų ir giminių išvažiavę. Būtų paprasčiausia susikrauti lagaminus ir traukti svetur. Bet kas laukia ten? Juk ten esi svetimas. Niekam neįdomus. Niekas tavęs išskėstom rankom ten nelaukia. Savo tėvynėje bent kalbi sava kalba. O ten dar liežuvį laužyti!“
