Vakar į Tytyvėnus dėl sudegusio baroko perlu vadinto kultūros paveldo vėl skubėjo paveldosaugininkai, Kultūros ministerijos atstovai. Geranoriškai nusiteikę atvyko ir draudimo bendrovės „Gjensidige Baltic“ atstovai. Bet kuo giliau į mišką, tuo daugiau medžių, kuo labiau vėsta gaisto pelenai, tuo labiau jie kaitina aistras. Klausimų daug daugiau nei atsakymų.
Siena ir freska – ne tas pats
Norvegų draudimo bendrovėje „Gjensidige Baltic“ buvo 10,5 mln. litų buvo apdraustas Tytuvėnų vienuolyno pastatas (pati bažnyčia buvo apdrausta kitoje bendrovėje). Šios bendrovės atstovai, atvykę į Kelmės rajoną susitikti su savivaldybės bei Piligrimų centro vadovais, bažnyčios atstovais, sakė, jog jie iškart po gaisro rezervavo 3 mln. litų. Tačiau tai nereiškia, jog tiek iš tiesų jų bus išmokėta.
Draudimo bendrovė pasamdė nepriklausomus ekspertus, kurie nustatys gaisro metu padarytą žalą, o tuomet paaiškės ir kokia suma bus išmokėta.
Bendrovės atstovai patikino, jog jie, suprasdami, kokios svarbos yra gaisro nuniokotas objektas ir kaip svarbu jį kuo greičiau gelbėti, nutarė nelaukdami gaisro priežasčių tyrimo išvadų skirti lėšų kuo skubesniam vienuolyno atstatymui. Tačiau gaisro metu sugadintų meno vertybių restauravimo draudimo kompanija nefinansuos, nes meno vertybės išvis nebuvo draustos. „Jei sienoje buvo freska, mes prisiimame atsakomybę tik už pačią sieną, bet ne už jos puošybą.“
Vėl ne nuo to galo
Susitikime su draudimo bendrovės atstovais nedalyvavo Piligrimų centro vadovas Pranas Jurkaitis. Kaip informavo savivaldybės vadovai, jis dalyvauja viešųjų pirkimų konkurse, sakė, perkami projektavimo darbai naujam vienuolyno stogui.
Tačiau netrukus į Tytuvėnus atskubėję Kultūros ministerijos Saugomų teritorijų ir paveldo apsaugos skyriaus vedėja Irma Grigaitienė bei Kultūros paveldo departamento direktoriaus pavaduotojas
Algimantas Degutis šiuos veiksmus itin supeikė: „Kaip jūs galit ką nors projektuoti, jei dar ekspertai neįvertino, kokia yra padaryta žala? Tik ekspertizę turėdami, jūs galėsit imtis projektavimo.“ Tada paaiškėjo, jog ekspertizė nė neužsakyta, ekspertų dar niekas nesamdė. Pats P.Jurkaitis pasiklydo tarp „žalos“ ir „nuostolių“ sąvokų.
Ekspertizė reikalinga ir Kultūros ministerijai, kuris turės ieškoti lėšų vienuolyno atstatymui. „Tą reikia daryti kuo skubiau. O jūs pradedat ne nuo to galo.“ Pasak vilniškių, ekspertai gali gaisravietėje užgaišti apie mėnesį. Tuo tarpu vakar įvykęs projektavimo darbų konkursas pavedė projektuotojams darbą atlikti per 30 dienų. „Šio darbo projektuotojai negalės atlikti dėl jūsų kaltės, tai ką jūs tuomet darysit“,– P.Jurkaičio klausė A.Degutis.
Muziejaus nebuvo?
A.Degutis ir I.Grigaitienė į kampą užspeitė Piligrimų centro direktorių P. Jurkaitį ir sudegusio Šiaulių vyskupijos bažnytinio meno muziejaus vadovę Rūtą Krencienę – kada gi pagaliau jiems bus pateikta sudegusio muziejaus vertybių inventorizacinė knyga? Jie iki šiol jos negavę. P.Jurkaitis bandė sakyti, kad ministerija gavo viską, ko prašė, kad visi dokumentai yra tvarkoje, tuo tarpu R.Krencienė buvo atvira: nėra ir nebuvo inventorizacinės knygos. Daiktai buvo paimami iš kitų bažnyčių pagal vyskupo nurodymą pagal aktus.
„Ar inventoriaus tikrai buvo tiek, kiek užfiksuota aktais? O gal daugiau? Kaip užkirsti kelią spekuliacijoms, kai įvyksta nelaimė? Kodėl bažnytinio meno vertybės iš šalies bažnyčių į Tytuvėnus vežtos be Kultūros paveldo leidimo, be jo žinios?“– klausė vilniškiai.
Į šį klausimą geriausiai būtų galėjęs atsakyti Šiaulių vyskupas Eugenijus Bartulis, kurio laukta net trejetą valandų. Bet jis nepasirodė, nors ir buvo sutartas konkretus susitikimo laikas, o P.Jurkaitis vis tikino, kad vyskupas jau važiuoja. Kaip vėliau pasiekė mus informacija, jis ir atvyko, tik tuomet, kai nebebuvo žiniasklaidos atstovų.
A.Degutis sakė, jog jie tik po nelaimės sužinoję, jog Tytuvėnuose veikė šitokių vertybių muziejus. Iki tol jie žinoję, kad čia veikė tik ekspozicijų salė. „Muziejams yra keliami labai aukšti apsaugos reikalavimai, 0 Tytuvėnuose jokio muziejaus nebuvo, buvo tik viešoji įstaiga, galinti vykdyti muziejinę veiklą.“
Liūdniausia yra tai, jog vertybės nebuvo apdraustos. Kas gali paneigti, jog jos neapdraustos todėl, jog draudžiant būtų buvę tiksliai nurodyta ir vertybių skaičius, ir jų vertė. Būtų reikalaujama ir rimtos apsaugos, o ne vietinės signalizacijos. Specialistų nebeįtikina ir muziejaus pelenuose rasti išsilydžiusių meno vertybių dalys. Metalas randamas, bet kol kas nerasta nė vieno brangakmenio, kurių buvo gausu šedevrais laikytuose meno kūriniuose. Gal jų nebebuvo prieš gaisrą?
Ką direktorė pramiegojo?
Dar daugiau įvairių įtarinėjimų sukėlė tai, jog Piligrimo centro darbuotojai apie gaisrą sužinojo ko ne paskutiniai, nors pats P.Jurkaitis buvo ko ne nuo pradžių. „Aš pirmiausiai pajutau, kad namuose labai silpnai iš krano bėga vanduo, o tik po to sužinojau, jog vandens slėgis krito dėl gaisro gesinimo“, – drebančiu balsu kalbėjo R.Krencienė.
Ji gyvena visai netoli nuo nelaimės vietos (o ir išvis kiek tų Tytuvėnų tėra, 3 tūkst. gyventojų), ji turėjo muziejaus raktą. Pasak policijos tyrėjo Ričardo Sukacko, jis prie muziejaus durų buvo tuomet, kai lubos dar nedegė ir bandė jas išlaužti. Buvo čia ir P. Jurkaitis, bet jis kažkodėl nesusiprato bent paskambinti direktorei, kad ši su raktu atbėgtų.
Vadovauja agronomai
Susitikime dažnai kalbant vienam apie ratus, o kitam apie batus, I.Grigaitienė paklausė, koks P.Jurkaičio išsilavinimas? „Agronomas. Dar ir ekologo išsilavinimą turiu“. Paaiškėjo, kad tokios svarbos objekte tik ir dirbo agronomai. Nors Tytuvėnuose yra net kultūros paveldo specialistų su magistrų laipsniais, kažkodėl vertybės ir pats objektas atiduotas į agronomų rankas.
Svečiai iš Vilniaus pastumia duris į vienuolyne buvusią virtuvę. Pasirodo, čia veikė vietos gyventojų „Tytuvėnų stikliais“ vadinama maitinimo įstaiga. Tokios jos pagal projektą irgi nebuvo numatyta.
P.Jurkaitis tikino, jog virtuvė bei jos įranga gaisrui negalėjusi turėti jokios įtakos, nes paskutinį kartą čia valgis gamintas prieš Kūčias (vietos gyventojai tikina, jog ir po Kūčių, ir po Naujųjų čia valgyti galėję). Sako, dažnai vienuolynas troškinamais kopūstais ar kepiniais kvepėjęs. Pasak P.Jurkaičio, maitinimo įstaigą įkurti nusprendę visi dalininkai. Produktus pirkdavę parduotuvėje, daržovių, bulvių atveždavęs pats P.Jurkaitis.
Daromos klaidos
A.Degutis ir I. Grigaitienė paliko A.Jurkaičiui specialistų sąrašą, kad jis pasikonsultuotų, kai pats neišmano, nes dabar neišmanėliškumas gali atnešti ne mažiau žalos nei pats gaisras. Jau dabar esą akivaizdu, jog pridaryta grubių klaidų patalpas džiovinant, jas ventiliuojant ir t.t.
Atkreiptas dėmesys ir į tai, jog būtina surašyti avarinės būklės aktą. Bet jei objektas būtų pripažintas avariniu, privalėtų būti uždrausta bažnyčios eksploatacija. Vilniškiai manė, jog bažnyčios būklė yra būtent avarinė, nes stogas bet kada gali griūti, po ko pasekmės gali būti dar sunkesnės. Todėl agronomai turėtų kuo skubiau ieškoti tikrų specialistų paramos.
Tytuvėnų vienuolynas (nuotr. Elta)
Tytuvėnų komplekso gaisras (nuotr. kelmiskiams.lt) (nuotr. Balsas.lt)
Tytuvėnų regioninis parkas (nuotr. K. Stalnionytės) (nuotr. Gamintojo)
Nijolė Petrošiūtė
