Lietuva – pati demokratiškiausia pasaulyje šalis. Tokios laisvės gali pavydėti visos kitos valstybės.
Visi demokratiškai renkame prezidentą, kuris pažeria krūvą pažadų, kaip po metų kitų gyvensime lyg rojuje, kaip pasivysime ir aplenksime kaimynus, kaip pažabosime korupciją ir panašiai. Demokratiškai tikime ir išrenkame, tarkim, Dalią Grybauskaitę. Ji, žinoma, pažadus pamiršta ir skėsčiodama rankomis bando tikinti, kokia puiki padėtis mūsų šalyje.
Tie, kurie ja netiki ir šalies vadovei nusiunčia vieną kitą riebų žodį, demokratiškai nuteisiami.
Už ką jiems mokėti?
Demokratiškai renkame ir miestų merus. Po rinkimų miestų tarybos nariai demokratiškai skirsto pinigus konkurentams, kad šie balsuotų už tą ar aną kandidatą. Kaip rodo pastarieji pavyzdžiai, po to išrinktas meras demokratiškai žeriasi milijonus demokratiškų litų.
Gera žinoti, kaip pensininkai džiaugiasi, kad dabartinė Andriaus Kubiliaus valdžia demokratiškai sumažino jiems pensijas. Dauguma jų juk kažkada dirbo ne demokratinėmis sąlygomis, tai kodėl turėtų gauti demokratišką pensiją?
Kaip gražu buvo girdėti, kai valdžia demokratiškai pareiškė drastiškai sumažinsianti valdininkų skaičių. Vienu kitu sumažino, bet dvigubai daugiau jų demokratiškai pridėjo priedus už neva viršvalandžius ir papildomą darbą. Reikia juk atsilyginti tiems, kurie nors minutę pasėdėjo ilgiau.
Vienas politikos veikėjas neseniai demokratiškai pareiškė, kad kyšininkavimu ar kitais nusikaltimais įtariamų politikų negalima vedžioti po teismą su antrankiais. Negražu juk. Miesto meras įtariamas pasisavinęs pusę milijono litų, o mes jį taip... Kas čia per demokratija? Antrankius reikia dėti už vištos vagystę, o ne už tokius niekus.
Duosi? Neduosi?
Malonu, kai demokratiškai nepasitaręs su specialistais A. Kubilius su kompanija per vieną naktį pakeitė visą šalies ekonominį gyvenimą, pakeldamas mokesčius ir panašiai. Dalis tautos sureagavo irgi demokratiškai: masiškai ėmė vežti kontrabandą, o pasienio pareigūnai demokratiškai užsimerkė. Jūs – taip, mes – šitaip. Visi dirbame, kaip mokame.
Demokratija brangiai kainuoja, todėl vargšas tas biudžetas taip ir neprisipildo iki galo.
Neseniai paskelbtas korupcijos lygis Lietuvoje taip pat kelia liūdnų minčių. Bet, kita vertus, tai vėlgi demokratija. Duok tiek – padarysiu, neduosi – nedarysiu. Demokratija: rinkis pats, niekas juk neverčia, niekas nieko neprievartauja.
Tai kas belieka?
Ant tokios demokratijos išliesi įtūžį daužydamas Seimo langus – tave nuves į teismą. Netekęs kantrybės parašysi prezidentei – valgysi valdišką duoną. Jei badausi po kokios ministerijos, prokuratūros ar kitos įstaigos langais – į tave tik demokratiškai pažiūrės galvodami: „Badauk. Ar ilgai?“
Gal dėl tokios demokratijos šimtai tūkstančių lietuvių kitokio gyvenimo ieško svetur, už paskutinius litus sėsdami į lėktuvus ir pro jų langus demokratiškai mojuodami Lietuvai?
Ar ne dėl tokios demokratijos vos ne kasdien spauda mirga pranešimų apie savižudybes? Sužlugdytas verslas, prarastas darbas, badas... Prezidente, premjere, kas už tokį genocidą prisiims atsakomybę? Demokratiškai išrinkti demokratiškai tylite?
Velniop tokią demokratiją, velniop tokią prezidentę ir premjerą. Dabar galite teisti ir mane.