Pasaulio krepšinio čempionato aštuntfinalyje Lietuvos rungtynės su Italija buvo perkeltos į mūsų žiūrovams labai nepatogų laiką – septintą ryto. Kyla klausimas, ar mes iš savo provincializmo varpinės per daug nesureikšminame savęs ten, kur nereikia, ir nekovojame už savo teises, kur esame pažeminti.
Tiesą sakant, šis rungtynių laiko perkėlimas yra gana keistas ir kelia daug klausimų, bet tai irgi tuo blogiau – FIBA nieko nepaaiškino, tik informavo apie tvarkaraščio pakeitimą. Keista tai, kad šis terminas dar bjauresnis italams – juk pagal jų laiką rungtynės prasidėjo šeštą ryto. Peršasi išvada, kad krepšinio srityje ispanai (jų televizija, rėmėjai, reklamos tiekėjai) yra aiškiai turtingesni už italus, nes būtent Ispanijos–Serbijos rungtynėms buvo suteiktas geresnis rungtynių laikas. Lietuva čia, savaime aišku, yra tokia maža, skurdi ir nereikšminga, kad į jos interesus didiesiems telieka nusispjauti. Turtingesnieji miega ilgiau ir rungtynes žiūri vidurdienį, o ne ankstų rytą.
Bet tai tik spėlionės. Faktas yra tas, kad pasaulio čempionate padarytas visiškai skandalingas ir gėdingas žingsnis. Organizatoriai ir FIBA (kaip ir visų teisių nepaisančių, diktatūrinių sprendimų autoriai), žinoma, nori, kad tai būtų nutylima ir nediskutuojama. Nors sąžiningiau būtų buvę iš anksto paskelbti nuostatą: atkrintamųjų varžybų valandos bus paskirstytos vėliau ir geriausias žiūrovams laikas bus skirtas toms rinktinėms, kurios mums (t.y. organizatoriams, FIBA) sugebės išmelžti daugiau pinigų. Pagal šią logiką gal apskritai reikėtų keletui turtingesnių valstybių suteikti nuolatinę teisę dalyvauti pasaulio čempionate be jokios atrankos (kaip, beje, daroma Eurovizijos dainų konkurse). Panašiai jau ir vyksta – juk, be dvidešimties komandų, išsikovojusių teisę dalyvauti čempionate, buvo FIBA skirti keturi „vardiniai kelialapiai“, parinkti pagal neaiškius kriterijus. FIBA garbės prezidentas Borislavas Stankovičius pernai rudenį pripažino, kad „piniginis klausimas bus vienas svarbesnių“, kitaip tariant, vos ne įteisinta korupcija.
Čia yra dar viena krepšinio, kaip sporto pelenės, ypatybė. Pinigų trūksta, ir jų bandoma prisidrebinti visais būdais. Vietoj anksčiau buvusių normalių dviejų kėlinių padaryti keturi, minutės pertraukėlių skaičius padidintas, minutės pertraukėlė trunka kokias tris minutes – ir viskas tik dėl to, kad transliuotojai galėtų prisigrobti daugiau pinigų iš reklamos ir atitinkamai daugiau sumokėti už transliavimo teisę organizatoriams.
Matyt, taip turi būti, juk tik karalius Futbolas gali sau leisti visai neturėti jokių reklaminių pertraukėlių. Bet kai prasideda valstybių diskriminacija turtiniu pagrindu, tai jau yra pažeminimas, kurio negalima pakęsti ir dėl kurio būtina garsiai protestuoti.
Beje, keistas malonumas ir dovana krepšinio gerbėjams: „VIASAT Sport“ transliuojamose krepšinio rungtynėse reklamos visai nėra ir (o retenybe!) galima matyti minutės pertraukėles ir girdėti, pvz., kaip Jonas Kazlauskas angliškai rėkia ant savo nesusitupėjusių auklėtinių kinų, o jo vertėjas pavymui rėkia kiniškai.
Dėl dar vieno diskriminavimo protestuoti gal ir nereikia, bet gal reikia ieškoti kokios nors kompromisinės išeities. Kiek jau kartų matėme, kad Lietuvos futbolo rinktinė, žaisdama savo aikštėje, oficialias tarptautines rungtynes pradeda, tarkim, 21 valandą. Tai tik dėl to, kad eilinis žiūrovas Vakarų Europoje po darbo dienos pabaigos turėtų kokias dvi ar tris valandas ramiai parvažiuoti namo, lėtai pavalgyti vakarienę ir tik po to neskubėdamas patogiai atsisėsti prie televizoriaus su „Carlsberg“ skardine. Nes mat jeigu tas žiūrovas neturės tokio lėto komforto, reklamos davėjai mažiau mokės – ne tik savo televizijai, bet ir tam Lietuvos stadionui, kuriame vyksta rungtynės. Lietuvos žiūrovo interesai čia mažiausiai kam rūpi. O paskui stebimasi, kodėl tiek mažai žmonių ateina į stadioną.
Kompromisai, regis, įmanomi, nes štai rugsėjo 6 d. (darbo dieną) rungtynės su Škotija Kaune prasidės 19.30. O siaube, juk Škotijoje tuo metu bus 17.30! O gal tiesiog šį kartą škotai nusprendė, kad jų šios rungtynės nedomina?
Žinoma, grįžtant prie krepšinio, svarbesnis klausimas yra, kiek Lietuvos krepšinis domina geriausius Lietuvos krepšininkus. Čia galime pasiguosti nebent tuo, kad Serbijos krepšininkai dar didesniu būriu nusispjovė ant savo rinktinės ir todėl šios šalies komanda Japonijoje atrodė beviltiškai.
Iš tikrųjų gyvename laisvoje visuomenėje, todėl turime pripažinti kiekvieno asmens teisę apsispręsti, kaip ir už ką, už kokius pinigus žaisti krepšinį. Tai yra krepšininkų asmeninė teisė, o mano, kaip suinteresuoto Lietuvos piliečio, teisė – nesidomėti, pvz., Žydrūno Ilgausko asmeniu, laikyti jį tik vienu iš NBA žaidėjų (nesvarbu, kad lietuvių kilmės) ir nekreipti dėmesio į tai, kaip jam ten sekasi ar nesiseka ir kokios tikros ar tariamos traumos jį persekioja. Arvydas Sabonis daug metų turėjo negaluojančią koją, bet už Lietuvą žaisdavo iki galimybių ribų ir už jų.
Tiesa, Šarūnas Jasikevičius Tėvynės neužmiršo. Atvyko į Lietuvą pademonstruoti, kokiais šauniais bateliais apaus savo NBAsiškas kojas. Į scenoje užduotą klausimą dėl atstovavimo rinktinei sureagavo irzliai.
