Lietuvos kariuomenę įprasta buvo laikyti viena iš nedaugelio valstybės gyvenimo sričių, kuriose pavyko pasiekti daugiau ar mažiau tarptautinius standartus atitinkančius kokybės kriterijus. Suprantama, kad iki valstybės reikmes ir tarptautinius partnerius tenkinančios padėties – dar ilgas kelias, tačiau palyginus krašto apsaugos rūpesčius su, tarkim, švietimo ir mokslo, kultūros ar sveikatos apsaugos problemomis, čia – „tobulas“ rezultatas.
Krašto apsaugos sistemos esminis pertvarkymas, o tiksliau – jos sukūrimas ir gana pažangus išvystymas pagal NATO standartus, mano nuomone, įvyko 1996-2000 metais, vadovaujant ministrui Česlovui Stankevičiui, pasitelkus išmintingą, didelės patirties ir aukštos profesinės etikos kariuomenės vadą generolą Joną Kronkaitį. Per tuos ketverius metus (J.Kronkaitis dirbo ilgiau) jiems pavyko pakloti gerus pamatus, visą krašto apsaugos sistemą įstatyti į patikimas vėžes, iš kurių, jau net ir vėliau, atsiradus tam tikram politiniam nestabilumui ar neapibrėžtumui, nebuvo galima taip lengvai iškrypti.
Šiandien, politinei erozijai ardant daugelį valstybės gyvenimo sričių, panašu, kad jau ir krašto apsauga nebėra laiminga išimtis. „Gynybos ir saugumo politikoje spragų yra daug ir tai man kelia nerimą“, – sako parlamentaras Egidijus Vareikis, nuosaikus politikas, žmogus tolimas nuo politinės bravūros, naudojamos populiarumui pasididinti kritikuojamų politinių oponentų sąskaita.
„Tiesiog niekas Lietuvoje negali įvardinti saugumo prioritetų, – tvirtina jis. – Dažniausiai tiesiog standartiškai atkartojama tai, ką sako NATO ar Briuselis. Visą laiką giriamės, kad visur dalyvaujame, tačiau tas dalyvavimas yra minimalus ir formalus. Prisidedame, nes neprisidėti nepatogu, bet aiškiai jaučiasi, kad iš esmės visa tai „mūsų nedomina“.
Taikli įžvalga: veikiame, bet labai aiškiai duodame pajusti, kad tai „nedomina“...
Tą patį galima pasakyti ir apie kitas valstybės gyvenimo sritis, kuriose esminė jose veikiančiųjų nuostata – „nedomina“.
Kas domina, tarkim, šiandieninį kultūros ministrą? Dabartinė lietuvių kultūros būklė, plika akimi matomas visuomenės kultūrinis nuosmukis? Kur jo, kaip ministro, kultūros politikos gairės, veiklos prioritetai, įsipareigojimai, darbų planai, vykdymo etapai? Nieko panašaus iš jo lūpų girdėti neteko. Labai aiškiai juntama, kad tai – „nedomina“.
Prioritetai – kitur. Į gražuolių konkursus, realybės šou „Kelias į žvaigždes“, panašius komercinius projektus ar šiaip pasistaipymus TV ekrane ministro du kartus kviesti nereikia – čia jis savo stichijoje: apžiūri, teikia vertinimus, sprendžia, trykšta „humoru“ (juokeliai apie moteriškas pėdkelnes, pasiūlymai aktoriams važiuoti skinti pomidorų į užsienį, etc.).
Susiklostė tokia valdymo praktika, kad svarbu dabar turėti „gerą vyrą“ (arba – moterį), o jau pavesti jiems ką administruoti – politinio „konsensuso“ dalykas. Kvalifikacijų nereikia. Sakysim, to paties ministro pirmtakė: vaikų ligoninės juriskonsultė (1981-1986), LTSR teisingumo ministerijos juriskonsultė (1986-1988), visuomeninio maitinimo įmonių susivienijimo juriskonsultė (1988-1990), vartotojų kooperatyvo profsąjungos tarybos pirmininko pavaduotoja (1992-1999). Ir staiga – kultūros ministrė (2001-2004). Kodėl nepabuvus? Juk atsakomybės, juo labiau – supratimo ko nors imantis pas mus niekas nereikalauja.
Dabar ta pati asmenybė, tik jau kita pavarde, tvarko švietimą. Rezultatai – panašūs: krizė, sistemos stagnacija, įstaigų subiurokratėjimas ir suskurdimas (ypač – aukštųjų mokyklų), darbuotojų nepasitenkinimas darbo sąlygomis, visuomenės pasipiktinimas paslaugų kokybe. Bet svarbiausia – nėra idėjų, nėra dalykiškumo, nėra konstruktyvių siūlymų ir politinės valios kaip gelbėtis iš krizės ir keisti padėtį iš esmės.
Nenoriu nieko bloga pasakyti prieš šiuos žmones kaip asmenis. Nepažįstu jų, tikriausiai, savo srities specialistai yra geri. Tačiau akivaizdžiai – ne savo vietoje. Prisiimtos atsakomybės našta aiškiai pranoksta profesinio pasirengimo ir vadovaujamos srities praktinio darbo patirties potencialą.
Tą patį turbūt galima būtų pasakyti ir apie krašto apsaugos ministrą, populiarų gydytoją ir šiaip – linksmą, malonų, draugišką žmogų. Kaip politikas, man jis būtų daug patikimesnis, jeigu jis būtų tęsęs savo paties pradėtus ir paliktus darbus Sveikatos apsaugos ministerijoje. Juk ten, faktiškai, – neplėšti dirvonai. Apie sveikatos apsaugos sistemą gerai galvoti gali nebent tie, kuriems neteko praverti poliklinikų ir ligoninių durų. Kaip Sąjūdžio bendražygiui, ėjusiam į politiką reformuoti neefektyvias ir stagnacijos surakintas gyvenimo sritis, panašūs iššūkiai turėjo būti paskata veikti.
Bet čia – ne. Medicinos fakulteto auklėtinis, Plastinės chirurgijos klinikos mokslinis bendradarbis (1992-1993), Greitosios pagalbos (1993-1994), „Žalgirio“ ligoninių (1994-1997) gydytojas, VU Medicinos fakulteto Stomatologijos klinikos docentas stoja prie Krašto apsaugos ministerijos vairo...
Rezultatas? Niekam nežinomi šalies saugumo prioritetai...
Žmogiškai bandai suprasti: šitas mechanizmas tarsi jau sukasi, „suteptas“, o sveikatos apsaugoje – dar reikia „surinkti“. Ir – jokios garantijos, kad veiks. Nusilauši sprandą. Tegul eina ten „pasimankštinti“ pirmos kadencijos seimūnai. Lietuviškos politikos mamutams – kitos taisyklės, kiti dėsniai.
Kodėl? Kadangi jie – viską moką. Bet kas gali vadovauti kultūrai, švietimui, krašto apsaugai. Galima neabejoti, kad jie nevaržydami savęs drąsiai sėstų ir į pirmo smuiko kėdę pas G.Rinkevičių ar D.Katkų, jei tik ten mokėtų padorią algą ir tą paskyrimą vykdytų ne dirigentai, o partijų valdybos.
Štai nuo čia ir prasideda mūsų politinės sistemos ligos. Ligos sunkios, įsisenėjusios, lėtai ir palengva alinančios mūsų nepriklausomybės žaliuojantį medį, nelyginant lapiją apsėdęs amaras, mintąs sprogstančių pumpurų syvais ir gyvybine energija.
Atsiribojant nuo konkrečių personalijų (panašių pavyzdžių – daugybė, jokia sritis nebūtų išimtis, nors deformacijos laipsnis ir nebūtų vienodas), šiandien yra pakankamai akivaizdu, kad mūsų visuomenėje kristalizuojasi du žmonių tipai: aktyvūs karjeristai ir pasyvūs indiferentai.
Karjeristai vadovaujasi vieninteliu principu: nauda sau, nepaisant priemonių. Nauda – nebūtinai vien materialinė. Moralinė „satisfakcija“ reikšmingomis pareigomis pridengti asmens tuštybę – irgi veiksnys. Tokie žmonės pataikauja visiems, nuo kurių jų karjera priklauso. Jie plonai čiauška su savo viršininkais, bet grubūs ir stačiokiški su tais, prieš kuriuos jaučiasi galį pasipuikuoti savo „įgaliojimais“. Įsitikinimų neturi. Viešumoje – statosi „idealistais“, plušančiais visuomenės labui, tačiau praktinėje raiškoje grubiai žergia per visus, kurie tik jų kelyje pasipainioja.
Iš esmės tai deformuotos asmenybės, neturinčios jokių įsipareigojimų bendruomenei, tautai, savam kraštui. Vien pačiu šitokios raiškos pobūdžiu aktyvūs karjeristai, faktiškai, kompromituoja valstybę ir pačią nepriklausomybę, kadangi pakerta žmonių pasitikėjimą socialiniu teisingumu, nesavanaudiška gimtojo krašto meile, gal net ir savosios tautos ateitimi.
Mėginau skaičiuoti, kiek Seimo narių per šią kadenciją jau pakeitė savo politinę priklausomybę. Priskaičiavau arti 40, nors nesu tikras, ar tai tikslus skaičius. Šiaip ar taip, beveik kas trečias seimūnas savo rinkėjus apgavo: atėjo į Seimą su viena vėliava, su vienais įsipareigojimais, o baigia kadenciją jau prisiplakęs prie „saugesnės draugijos“ – prie stipresnių, prie įtakingesnių, prie tų, kurie dėl jo asmeninės karjeros „ką nors gali“.
Dėl šių veržlių karjeristų, įskaitant ir kai kurias žiniasklaidos figūras, aktyviai veikiančias politikos lauke ir diktuojančias politinės elgsenos standartus, politinio įsigalėjimo, iš dalies formuojasi antrasis visuomeninis tipas – pasyvūs indiferentai. Dažniausiai, tai gerų norų žmonės: negeroves mato, prie pietų stalo apie jas pašneka, pasmerkia. Bet patys – piršto nepajudins gyvenimą padaryti prasmingesnį, kultūrą – turiningesnę, visuomenę – aktyvesnę ir drąsesnę. Mat, pirmųjų įtaką jie jaučia, jų privengia, baiminasi patekti į jų akiratį ir užsitraukti nemalonę. Vien aukštesnis išsilavinimas, profesionalesnė raiška, socialiai atsakingesnė elgsena srityje, į kurią pretenduoja aktyvus karjeristas, gali būti pakankama priežastis ant to žmogaus „užvažiuoti“. Kurie sykį žiniasklaidoje jau yra „pervažiuoti“ – žino, ką tai reiškia.
Todėl žmonės iš dalies turi pagrindo privengti aktyvių karjeristų, pastaruoju metu pradėtų vadinti „valstybininkais“. Bet tai būtų tik dalis tiesos. Pasyviems indiferentams galbūt svarbesnis veiksnys yra jų pačių „ego“ – išlaikyti tai, ką turi dabar: pareigas, algą, santykinę ramybę. Aukštesnių siekimų nėra. Atbuvo savo valandas, už kurias gauna pinigus – laisvas. Toliau – laisvalaikis, pramogos, poilsis. Kultūra, švietimas ar švietimasis, asmeninis tobulėjimas, socialinis karitatyvinis veikimas, kaip jau minėjome anksčiau, – „nedomina“. Toks žmogus tuojau teisinasi nepalankiomis sąlygomis, tikrais ar tariamais socialinės komunikacijos sunkumais ar tiesiog noru likti „nepartiniu“. Jis nori būti geras visiems, bet lieka nei šiltas, nei šaltas. Tokių žmonių skaičius yra žymiai didesnis už aktyvių karjeristų, tačiau pastarieji dominuoja absoliučiai.
Abu socialiniai tipai valstybės ateičiai yra pražūtingi. Pasyvus indiferentas, naudodamasis visuotinės gerovės vaisiais, bet atsiribodamas nuo visuomeninių uždavinių ir mėgaudamasis vien savo tariama asmenine ramybe, panašus į medžio grybą, įsimetusį į statinį ir per laiką jį pražudantį. Tuo tarpu aktyvus karjeristas primena vorą, grobuoniškiems tikslams nupintais tinklais apraizgiusį visą kraštą. Šie abu socialiniai tipai šiandien jau reikšminga dalimi yra paveikę valstybinę, visuomeninę, net ir šeimos moralę, įsigalėjęs nihilizmas valstybės ir tautos perspektyvomis – jų veiklos padarinys.
Blogio jėga, anot Pr. Dielininkaičio, gyvenime yra mažiau pavojinga kaip gėrio silpnumas. Jei norime išlikti – turime keistis. Ir keistis pradėti – nuo savęs.
