Kaunietis Vygintas Baltrūnas (37 m.), 2008-aisiais išgarsėjęs rizikingu pabėgimu iš Kauno tardymo izoliatoriaus, vis tiek ištrūkti į laisvę bandė ir įkurdintas Alytaus pataisos namuose. Tik vėl nesėkmingai.
30 metrų iki laisvės
Penkis kartus (daugiausia – už vagystes) teistas V. Baltrūnas dabar užsidirbo šeštą teistumą ir pasiilgino bausmės laiką. 2008-ųjų vasarą jis buvo nuteistas kalėti 16 metų už 73 metų žmogaus nužudymą Kaune. Savo kaltę kategoriškai neigė ir, matyt, niekaip nesusitaikė, kad daugybę gyvenimo metų teks praleisti nelaisvėje, todėl pernai griebėsi konkretaus darbo pagal savo svajonę – pabėgti iš įkalinimo vietos.
V. Baltrūnas, padedamas likimo draugo, kurio įkliuvęs neišdavė (šis liko nenustatytas), slapta kasė maždaug metro gylio siaurą tunelį savo gyvenamojo sektoriaus požeminiame rūsyje. Apskaičiuota, kad 30 metrų ilgio tunelis teoriškai gal ir būtų galėjęs atverti kaliniams kelią į laisvę – tokiu atstumu baigiasi pataisos namų apsauginės tvoros. Tačiau, pareigūnų manymu, bandymas galėjo baigtis ir tragiškai, nes po rūsio grindimis – smėlėtas gruntas, kuris greičiausiai būtų palaidojęs kasėjus.
Slapstydamiesi kasėjai spėjo atlikti tik šeštadalį planuoto darbo, nes maždaug 5 metrų ilgio išraustą urvą aptiko įstaigos pareigūnai. Manoma, kad rūsyje dviejų kalinių darbuotasi ne daugiau negu dvi dienas, nes, anot pareigūnų, ir tos, ir kitos patalpos „zonoje“ nuolat tikrinamos, apžiūrimos.
Pradėtas kasti tunelis buvo aptiktas vieną pernykščio rugpjūčio sekmadienį. Atėję pareigūnai nustėro: rūsyje buvo nemažai prikasto smėlio, šalia atkeltos grindų plokštės mėtėsi du plastikiniai kibirai, skirti grindims plauti, ir metalinis dubenėlis, atneštas iš valgyklos. Buvo akivaizdu, kad rengtasi pabėgimui.
Išdavė DNR tyrimas
Kadangi kasėjai nebuvo sučiupti įvykio vietoje, pareigūnai neabejojo, kad nustatyti, kas ruošėsi pabėgti iš „zonos“, bus sunkoka. Virš rūsio esančiame gyvenamajame sektoriuje gyveno 120 vyrų, ne kartą teistų už sunkius nusikaltimus. Bene visi jie galėjo būti tunelio kasėjai, kažkokiu būdu pasidirbdinę rakinamų rūsio durų raktą. Šiaip į tą rūsį kaliniai nebuvo įleidžiami – patalpa buvo beveik nenaudojama, joje buvo tik vandens patekimo į gyvenamąjį sektorių reguliavimo sklendė.
Vilčių ištirti įvykį suteikė prie išrausto tunelio rasti daiktai, ant kurių buvo likę juos čiupinėjusių asmenų pirštų antspaudų, kitokių pėdsakų – be minėtų kasimo priemonių, buvo likę drabužiai, kuriais persirengdavo kasėjai, butelis geriamojo vandens, ne viena nuorūka.
Pataisos namų pareigūnai iškart prisiminė, kad minėtame sektoriuje įkurdintas nuteistasis V. Baltrūnas, išgarsėjęs rizikingu pabėgimu iš Kauno tardymo izoliatoriaus. Beje, tokie išskirtiniai faktai ryškiomis raidėmis įamžinami ir ant kalinių asmens kortelių. Todėl V. Baltrūnas iš karto tapo vienu pagrindinių įtariamųjų.
Kaip dabar nustatė Alytaus rajono apylinkės teismas, pirmieji įtarimai buvo kaip šūvis į dešimtuką – atlikta DNR ekspertizė patvirtino, kad „zonos“ rūsyje darbuotasi būtent V. Baltrūno. Jis pats parodymų nedavė nei iki teismo, nei teisme. Tačiau teismui pakako surinktų įrodymų bėglio nevykėlio kaltei patvirtinti: už bandymą pabėgti iš „zonos“ V. Baltrūnui paskirta pusantrų metų laisvės atėmimo bausmė. Ji pridėta prie už nužudymą dar nebaigtos atlikti bausmės. Todėl nuo 2007-ųjų kovo suimtam kauniečiui dabar dar liko 13 metų gyventi už grotų.
Šuolis virš prarajos
Pirmą kartą V. Baltrūnas bėgliu tapo 2008-aisiais, kai buvo pabėgęs iš Kauno tardymo izoliatoriaus. Teisėsaugininkai šį pabėgimą vadina kone legendiniu.
Tąkart V. Baltrūnas vos prieš savaitę buvo nuteistas 16 metų kalėti už kauniečio pensininko nužudymą. Po teismo nuosprendžio tebebūdamas Kauno tardymo izoliatoriuje, V. Baltrūnas su kitais kaliniais buvo išvestas pasivaikščioti. Grįžtant iš kiemelio, vienam kaliniui staiga nukrito šlepetė, ir šis pasilenkė jos pakelti. Tai buvo iš anksto aptarta situacija. V. Baltrūnas, pareigūnams nukreipus dėmesį į šlepetės savininką, per priežiūros postą metėsi ant administracijos pastato stogo. Tai padaryti buvo patogu, nes pasivaikščiojimų kiemelis yra antrame pastato aukšte.
Pareigūnai puolė bėglį vytis, o jis nė nestabtelėjęs įsibėgėjo ir liuoktelėjo ant gretimo, kiek žemesnio, namo stogo, esančio net už 6 metrų. Nuo šio 10 metrų aukščio pastato nušoko žemyn, ant šaligatvio, ir pradingo pareigūnams iš akių.
Sėkmingai ištrūkęs į laisvę V. Baltrūnas vis dėlto po kelių parų vėl buvo suimtas. Jis, tūnodamas prie Kauno esančiame Kačerginės miške, kentė didžiulius skausmus ir nebegalėjo toliau eiti. Pasirodo, tais pavojingais šuoliais jis buvo susitrupinęs abu kulnikaulius, todėl nuo tardymo izoliatoriaus bėgo remdamasis vien kojų pirštais. Šitaip bėglys buvo įveikęs apie keliasdešimt kilometrų, tačiau – veltui.
Tik faktai:
Iš įkalinimo vietos Alytuje pabėgti tuneliu nuteistieji jau buvo bandę: bene prieš 30 metų trys kaliniai bėgo tuneliu iš darbo zonos ir visi žuvo užgriuvus smėliui.
Beveik prieš 20 metų keliolika kalinių, išsikasusių 15–20 metrų tunelį po požeminės komunikacijos vamzdžiu, buvo pasprukę iš Pravieniškių gydymo ir pataisos namų, bet tuoj sugaudyti.
Maždaug prieš 15 metų nuteistieji buvo išsikasę tunelį iki maskuojamosios tvoros ir ruošėsi sprukti iš Laisvės atėmimo vietų ligoninės Chirurgijos skyriaus Vilniuje. Bėglius užuodė tarnybinis šuo.
1993 metais iš Jonavos areštinės, keliems suimtiesiems išlupus kameros grindis, po jomis praardžius betono sluoksnį ir šaukštais bei dubenėliu išrausus tunelį (kai vyrai darbuodavosi, jų lovose gulėdavo iškamšos), buvo pabėgęs kaunietis Dinaras Užkuraitis. Jį tada konsultavo kameros draugas – statybininkas, prieš kelerius metus pats statęs šią areštinę.
Prieš 10 metų, išardę kameros grindis ir po pamatais išsikasę tunelį, iš Varėnos policijos komisariato areštinės buvo pasprukę teismo laukiantys varėniškiai Aleksas Bagdanavičius bei Darius Cibulskas.
Alytaus pataisos namų direktorius Kęstutis JASMONTAS:
Vien pabėgimo mintimi gyvenantiems nuteistiesiems turbūt niekada neatimsime visų galimybių surizikuoti, nors tai neretai labai pavojinga. Ir pasaulio šalių, ir mums geriau pažįstamų sovietų kalėjimų patirtis rodo, kad bėglių pasitaiko net ir griežčiausiose „zonose“. Esu tos nuomonės, kad nuteistieji už grotų turi gyventi taip, jog jiems nebūtų noro pabėgti. Juk jie – patys savo likimo kalviai, tad ne grotos ir ne ginkluota sargyba pirmiausia turi laikyti juos „zonoje“. Nuteistieji patys turi suprasti, kad už blogus darbus reikia atsakyti.
I. ZUBRICKIENĖ
