Vilniaus apygardos teismas dar kartą kalėti iki gyvos galvos nuteisė Panevėžio „tulpinių“ grupuotės vadeivas Virginijų Baltušį, Algimantą Vertelką ir Audrių Andrušaitį.
Šiuos tris nusikaltėlius bausti kalėjimu iki gyvos galvos siūlė ir valstybinį kaltinimą palaikantys prokurorai. Ketvirtąjį „tulpinį“ Darių Blinkevičių siūlyta įkalinti 16 metų, o su teisėsauga bendradarbiaujančiam Dainiui Skačkauskui prokurorai siūlė skirti 2 metų laisvės apribojimo bausmę.
Teisėjai, pažymėję, kad jeigu ne jo parodymai, vargu ar iki šiol būtų atskleisti „tulpinių“ nusikaltimai, D. Skačkauskui, nors jis yra prisidėjęs net prie 12 nužudymų, skyrė irgi tiek, kiek siūlyta – 2 metų laisvės apribojimo bausmę. Tik D. Blinkevičius kalės perpus mažiau nei prašė prokurorai – 8 metus.
Vilniaus apygardos teismo teisėjai V. Baltušį pripažino nusikalstamo susivienijimo vadovu. Pažymėta, kad daugelis „tulpinių“ nužudymų buvo įvykdyti dėl keršto, o žudikai pasižymėjo ypatingu šaltakraujiškumu: aukas pasmaugdavo arba šaudavo į galvą, atlikdavo kontrolinius šūvius. V. Baltušis dalyvavo nužudant 22 žmones, A. Vertelka – 11, A. Andriušaitis – 20, D. Blinkevičius – 5 žmones.
1993–2000 metais įvykdyti „tulpinių“ nusikaltimai surašyti 62 baudžiamosios bylos tomuose.
Iš kur atsirado „tulpiniai“?
Panevėžys nuo kitų Lietuvos miestų visuomet skyrėsi organizuotų nusikalstamų grupuočių gausa. Dar viena, ko gero, tik „Čikagai prie Nevėžio“ būdinga ypatybė – čia gaujas sudarydavo tik viename mikrorajone užaugę, nuo vaikystės vienas kitą pažįstantys vaikinai.
Beje, tuose pačiuose namuose augo, kaimynystėje su dabartiniais banditais gyveno ir „geriečiai“, vėliau tapę vietos teisėsaugininkais, todėl niekas nesistebėdavo, kai tarnybos metu vaikystės draugų „nuodėmes“ fiksavę policijos pareigūnai vakarais draugiškai su jais susėsdavo prie vieno vaišių stalo.
Toks teisėtvarkininkų bei banditų broliavimasis, be jokios abejonės, buvo viena iš ilgai trukusio gaujų nebaudžiamumo priežasčių.
„Tulpinių“ veikla prasidėjo dar sovietmečio eros pabaigoje, kai atsiradusiems kooperatyvams aukso gysla tapo plastmasinių karolių, sagių, apyrankių, plaukų segtukų ir kitokių niekučių gamyba.
Visa produkcija maišais būdavo gabenama į Rusiją, realizuojame, o iš ten krepšiais sugrįždavo tuomet dar perkamosios galios nepraradę rubliai.
Naujiesiems darbdaviams darbo jėgos netrūko – karolius vėrė ar plastmasinius maišelius po darbo spaudė ir darbininkų, ir inteligentų šeimos. Taigi veiklūs žmonės, tarp kurių buvo ir jaunųjų „tulpinių“, pinigų prasimanydavo be didesnio vargo.
Vieni pirmųjų „tulpiniams“ priskiriami praturtėję verslininkai E. Ališauskas bei G. Steponavičius netrukus tapo ir pirmosiomis aukomis, nes jų pinigai neleido ramiai užmigti dar sovietmečiu nusikaltimais pagarsėjusiems Vitalijui Tuzovui, pravarde Psichas, Romualdui Kavaliauskui, pravarde Kavioras, Vidmantui Kirkliui-Mutkai, Povilui Sereikiui-Paškei, susibūrusiems į gaują. Apie šias gaujas „Akistata“ dar rašys. Šį kartą – apie „tulpinių“ žmogžudystes.
Vadeivos prisidengė S. Janoniu
Tikrieji gaujos vadeivos Romas Čeponis, Virginijus Baltušis ir dar keli iš „didžiojo šešeto“, sudarančio savotišką grupuotės valdymo tarybą, irgi laikė save verslininkais ir bandė visiškai legalizuoti savo turtus.
Anksčiau Kavioru ir jo bendraamžiais prisidengę jaunosios kartos „tulpiniai“, seniams atsidūrus už grotų, tariamu lyderiu iškėlė Saulių Janonį, perviliotą iš R. Kavaliausko aplinkos žmonių. Beje, panevėžiečiai pareigūnai teigia, kad R. Kavaliausko, tuo metu besislapsčiusio Rusijoje, buveinę išdavė pats V. Baltušis, kurį nervino nuolatiniai Kavioro reikalavimai aprūpinti jį lėšomis normaliam pragyvenimui.
Pradžioje V. Tuzovo-Psicho grupuotei priklausęs S. Janonis turėjo autoritetą tarp kitų miestų nusikaltėlių, todėl galėjo padėti dalijantis įtakos sferas su kauniečiais ir vilniečiais. S. Janonis buvo reta išimtis tarp „tulpinių“ – jis negimė ir niekuomet negyveno Tulpių mikrorajone, tad nuo vaikystės nebuvo pažįstamas su vėliau į gaują susibūrusiais šio rajono senbuviais.
S. Janonis tapo nebereikalingas, kai sureguliavo „tulpinių“ santykius su Kauno ir Vilniaus nusikalstamų susivienijimų lyderiais. Vadeivos paskleidė gandą, esą S. Janonis bendradarbiaująs su policija, ir jo likimas buvo nulemtas. Tuo metu tokios R. Čeponio ir V. Baltušio šnekos atrodė pagrįstos, mat žlugo kelios gaujos vykdytos „operacijos“.
1999 metų kovo 5 dieną S. Janonis buvo išviliotas iš namų neva derėtis dėl naftos biznio ir pačių „tulpinių“ nužudytas Ėriškiuose esančioje Sigito Raišelio tėvo vardu registruotoje viloje. S. Janonio palaikai buvo aptikti tik 2002 metais, nuskandinti metalinėje statinėje prie vilos esančio tvenkinio dugne.
Tokio likimo susilaukė ne vienas „tulpinis“. Dar prieš S. Janonį galvas jau buvo padėję keli bendražygiai.
Šūviai po laidotuvių
1994 metų rugsėjo 21 dieną įvyko sušaudyto Biržų nusikalstamos „pašto karvelių“ grupuotės lyderio Sauliaus Bareikos-Cibės laidotuvės.
Prabangiose Cibės laidotuvėse dalyvavo daugybė visos Lietuvos nusikalstamo pasaulio garsenybių, atvykusių „Mercedes“, „Audi“ ir BMW automobiliais su Vilniaus, Kauno, Šiaulių ir Panevėžio registracijos numeriais.
Paskui karstą vežusį prabangų baltą „Cadillac‘ą“ procesijoje važiavo ir balta „Mazda 626“, kurioje sėdėjo „tulpinių“ garsenybė Pavelas Sereikis (40 m.), pravarde Paškė, jo asmens sargybiniai Gintaras Tamošiūnas (25 m.) ir Kęstutis Kalunda (20 m.). Šalia Paškės sėdėjo dar vienas „tulpinis“ – Gintaras Maskoliūnas (27 m.).
Pasibaigus S. Bareikos laidotuvėms, jo giminės ir artimieji gedulingų pietų nuvyko į kavinę „Apaščia“, o daugelis velionio „kolegų“ pasuko namų link.
Baltą „tulpinių“ „Mazdą“ ties Sereikonių kaimu atsivijo dideliu greičiu važiavęs automobilis "VW Passat".
Vieta užpuolimui buvo pasirinkta idealiai: nors kelias M-12 gana judrus, bet kaip tik čia jį iš vienos pusės užstoja beržynėlis, o iš kitos – medžių alėja. Šalia „VW Passatt‘o“ vairuotojo sėdėjęs V. Baltušis iš Kalašnikovo markės automato pradėjo šaudyti į važiavusiuosius „Mazda“.
Apšaudytas automobilis išvažiavo į priešingos krypties eismo juostą ir visu greičiu įsirėžė į pakelės medį.
Jau būdamas Lukiškių tardymo izoliatoriuje V. Baltušis davė parodymus, kad kontrolinius šūvius „Mazdos“ ekipažui į galvas iš pistoleto TT paleido už jo sėdėjęs Audrius Andrušaitis.
Suknežinto automobilio nuolaužose buvo rasti P. Sereikio, G. Maskoliūno ir G. Tamošiūno lavonai. M. Kalundai pavyko likti gyvam – kulka jam tik sutrupino žandikaulį.
Žilvinas Vizgirda
Kitame „Akistatos“ numeryje skaitykite:
Naftininkų žūtis
Tragedija sodų bendrijoje
