Gedimino kalno šlaituose pastebimos nuošliaužos, plyšiai ir įgriuvos nėra pats blogiausias dalykas, kurį galima pamatyti užlipus ant kalno. Ką sulopyti būtų lengviau: avarinės būklės įgriuvas ar vis dar pastebimą mūsų nepilnavertiškumo jausmą? Klausimo aktualumas – subjektyvus.
Šiomis dienomis geologai ragina gelbėti Gedimino pilies kalną. Tačiau pabandykime atsiriboti ne tik nuo katastrofiškų mokslininkų prognozių, bet ir nuo pabodusios kunigaikščio Gedimino sapno legendos. Istoriko V. Volungevičiaus nuomone, mieste, kaip valstybės sostinėje, visada vyksta patys svarbiausi procesai, vienijantys valstybę.
Kaip kūrėsi Vilnius? Kodėl svarbi pilis? Kas nulėmė jos atsiradimo vietą? Pilies aukso amžius ir nuosmukis. Pradėkime dvikovą: XXI amžius vs. Viduramžiai.
Vilnius
Lietuvos sostinė ir didžiausias šalies miestas. Miesto plotas yra 402 km². Pastatai sudaro 20,2 % miesto teritorijos. Miškai sudaro 43,9 % miesto, o vandenys 2,1 %. Nusikelkime į praeitį. Kaip Vilnius atrodė XV amžiuje?
„Tuometis Vilnius, jeigu lygintume su Vakarų Europos miestais, sostinėmis, atrodė labai skurdžiai. Bene vienas ankstyviausių Vilniaus aprašymų yra iš Žilibero de Lanua kelionės. Jis buvo XV amžiaus pradžioje apsilankęs Vilniuje, pas Vytautą“.
Vilnius buvo, kaip pats Žiliberas de Lanua aprašo, visiškai medinis miestas, mūrinių pastatų buvo vienas kitas, o pati pilis buvo suręsta pagrinde iš medžio, sutvirtinta žemėmis ir viena kita mūro konstrukcija.
„Galima būtų sakyti, kad tas vaizdas buvo labai skurdus ir toli gražu jis neprilygo, kaip mes kad įsivazduotume sostinę: didingą, su daug įspūdingų rūmų ar mūrinių pastatų. Visa Europa iki XVIII a. pabaigos didžiąja dalimi buvo medinė, Vilnius labai gerai iliustruoja tai. Aišku, normalu, kad čia koncentravosi daug diduomenės, kilmingųjų valdų. O vieni pirmųjų mūrinių pastatų Vilniuje buvo katalikų ir ortodoksų bažnyčios“, – nusikelti į praeitį padėjo istorikas V. Volungevičius.
Pilis
Gedimino pilies bokštas – labiausiai turistų lankoma Vilniaus vieta. Skaičiuojama, kad per vienerius metus Gedimino pilyje apsilanko daugiau kaip 150 tūkst. žmonių. Pabandykime nusikelti į XV amžių.
„Man visų pirma pilis asocijuojasi su valdžia ir pavaldiniais, nes bet kokia struktūra, sudėtingesnis darinys susideda iš keleto kartais tarpusavyje prieštaringų dėmenų: pavaldinių ir valdovo, kurie yra jam pavaldūs. Dėl to pilis man visada asocijuojasi su valdžia, o ta valdžia skleidžiasi teritorijoje ir būtent visuomenėje, kuri su pilimi susijusi pavaldumo ryšiu. Net neabejoju, kad ne tik Vilniaus pilis, bet ir bet kuri pilis to laiko visuomenėje keldavo pagarbos ir tam tikros baimės įspūdį dėl to, kad iš ten kyla aukščiausia valdžia, o iš jos – įsakymai, nurodymai, sankcijos“, – mintimis dalijosi V. Volungevičius.
Pilies funkcija
2016 metų gynybos biudžetas siekia 574 mln. eurų, tai sudaro 1,48 proc. bendrojo vidaus produkto. Kaip gynyba buvo suvokiama Viduramžiais?
„Aš pirmiausia į pilį žiūriu kaip į prievartos mechanizmą. Tai reiškia, kad pilies radimasis, jos funkcionavimas priklauso nuo žmonių, kurie ją statys, kurie ją aptarnaus, tai – socialinė organizacija. Kita funkcija – administracinė. Pilis turi būti išlaikoma, o tam turi būti pajungta daug žmonių, kurie ūkiškai aprūpins pilį. Taigi pilis yra sudėtingas valdžios aparatas, kuris turėjo būti išlaikomas, nuolat atnaujinamas
„Pilis taip pat neša simbolinį krūvį, nors tokių užuominų vienalaikiuose istoriniuose šaltiniuose mes ir nerasime. Žmonės turėjo suprasti, kad pilis kartu reprezentavo ir didžiojo kunigaikščio tiesioginę valdžią. Kartu pilis yra teisės ir teisingumo vieta. Iš valdovo kyla teisė ir ten tam tikrais momentais vykdavo teismas. Pilies teritorijoje būdavo draudžiamas bet koks smurtas. Tai buvo išskirtinė simbolinė vieta. Pilis – milžiniškas mechanizmas, toli peržengiantis pačios pilies sienas“, – kalbėjo istorikas.
Vieta
Vilnius – Lietuvos sostinė ir didžiausias šalies miestas, įsikūręs šalies pietryčiuose, Neries ir Vilnios santakos. Kas nulėmė Gedimino pilies vietą?
„Pirmas dalykas, žmonės kurdami gyvenvietes visada ieškodavo tinkamo reljefo, palankių gamtinių sąlygų, ten, kur būtų galima įtvirtinti gyvenvietę, būtų patogi gamtinė infrastruktūra. Vilnius būtent tokioje vietoje ir pradėjo kurtis“. Natūralu, kad vieta buvo pasirinkta dėl gamtinių aplinkybių. Čia yra kalvos, dviejų upių santaka, susiformavęs Šventaragio slėnis. Žmogus juk tais laikais galvojo taip, kad jam būtų patogiau ir gyventi, ir gintis“, – kalbėjo istorikas.
Aukso amžius
„Aukso amžius greičiausiai būtų XVI amžiaus pirmoji pusė, tai reikėtų sieti su Aleksandru Jogailaičiu ir Žygimantu Augustu, kai šie valdovai ilgą laiką rezidavo Vilniuje. Galbūt dar reikėtų paminėti laiką prieš vadinamąjį tvaną, tai Vazų laikotarpis, XVII amžiaus pirmoji pusė“, – didžiausiais ano meto pasiekimais dalijosi istorikas V. Volungevičius.
Sunkiausi laikotarpiai
2009 m. įvyko nuosmukis, 2010 m. ekonomika vėl ėmė kilti. Nusikelkime į XV amžių.
„XV amžiaus pradžioje sudegė Vilniaus Aukštutinė pilis, kurią Vytautas atstatė. Tačiau sunkiausias laikas Vilniaus miestui ir pilių kompleksui buvo XVII amžiaus vidurys, vadinamasis „tvanas“, kada Vilnius buvo užimtas Maskvos kariuomenės. Po to laiko tiek Žemutinė pilis, dabartiniai Valdovų rūmai, tiek Aukštutinė pilis taip ir liko neatstatytos, apleistos. Abiejų Tautų Respublikos valdovai čia neberezidavo“, – pasakojo istorikas.
Atstatymas
Pastaruoju metu sklinda kalbos viešojoje erdvėje apie Aukštutinės pilies atstatymą.
„Manau, kad kalbos apie atstatymus ar pastatymus tokių ir panašių objektų tik rodo mūsų nepilnavertiškumą, nes mes esame desperatiškai ištroškę didybės. Alaus ir pergalių. Ieškome to, kas galėtų įrodyti kažkokią tariamą, įsivaizduojamą šlovę. Štai Algirdas Kaušpėdas su Antimi paleido antį dėl Gedimino pilies atstatymo. Kalba apie kažkokius pergalingus Lietuvos simbolius, savivertės atkūrimo darbus, neigiamą energetiką ir t.t. Kažkokie plepalai.
Šitokios kalbos geriausiai išreiškia lietuvių istorinės sąmonės sumarazmėjimą ir jos mi(s)tinį pobūdį. Antra vertus, aiškinama, jog reikia rūpintis paveldu ir referuojama į Baltarusijoje Lukašenkos globojamą Baltarusijos pilių atstatymo projektą. Tačiau kompetetingi žmonės, matydami kas tenai vyksta, tik kraipo galvomis. Tenai vyksta statybos su geresniais ar blogesniais paveldosauginiais elementais.
Apskritai tokias mintis ir planus apie Aukštutinės pilies statybas vertinu kaip megalomaninę psichozę, kuri mums, lietuviams labai būdinga. Tokiais projektais falsifikuojama istorinė tikrovė ir visa tai atspindi mūsų - lietuvių - statybininkišką, gelžbetoninį mentalitetą. Vietoj to, kad pasistengtume išsaugoti tai, kas dar išlikę autentiška, mes kepame vieną po kito simuliakrus ir įsivaizduojame darą kažkokius svarbius darbus, kurie tariamai turėtų tapti valstybingumo pamatu. Trumpai tariant, reikia rūpintis išlikusiu senosios Lietuvos paveldu provincijoje, o ne laidyti skambius, tačiau tuščius šūkius“, – apie vieną iš aktualesnių šių dienų temų kalbėjo istorikas.
