Dabar Lietuvoje vyksta keleto skirtingų lygių politiniai žaidimai, bet jie visi turi aiškią „išlikimo“ potekstę. Visai kaip viename iš pirmųjų realybės šou „Išlikimas“, žaidimo dalyviai, Lietuvos politikai, turi galvoti apie savo reitingus žiūrovų akyse ir tuo pačiu – asmeninę naudą, o tai suderinti, pripažinkime, kartais tiesiog neįmanoma.
Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5 straipsnį: „Valstybės valdžią Lietuvoje vykdo Seimas, Respublikos Prezidentas ir Vyriausybė, Teismas“. Kaip yra iš tiesų? Apie „iš tiesų“ kalbėti sunku, turime dėlioti akivaizdžius dalykus: Seimas nori būti Teismas, Respublikos Prezidentė to nenori, pusė Vyriausybė už Seimą, pusė – už prezidentę. Vienu žodžiu, trūksta žodžių. Logiškai: visi nukenčiame dėl tų, kurie čia kovoja, nes mūsų net nėra tarp tų, už kurių interesus kas nors kovotų. Mes – neegzistuojame.
Kiekviena pusė traukia valstybės vairą į savo pusę. Įstatymai – nusispjaut. Patys kaltinami – patys už save balsuoja. Patys nelanko Seimo posėdžių – patys siūlo už tai nebausti. Bet kai Konstitucija leidžia pasididinti algas – maloniai neprieštarauja. Tada, kai Konstitucijos straipsniai palankūs – viskas gerai, o jeigu, tarkim, priminsite, kad tada ir teismų sprendimus reikia vykdyti – išpūs akis, bet kad jie „šališki“? Ar žinot, ką tai reiškia darboparcietiška kalba? Jie ne toje šalikelėje.
Kodėl? Nes nenorima jokių „nešališkų“ ekspertų, net loterijos nesuloštų – nes sąžinė tikriausiai neleidžia rizikuoti. Kitaip, argi nekaltas žmogus taip draskytųsi? Kam naudinga vis tempti gumą ir vis vilkinti... Duokit ES teismams – viens du ir išspręs. Nežinia, koks būtų verdiktas, bet tegul sprendžia. O dabar – tik stovima vietoje, tik trukdoma, tik tempiama ir laukiama, kol visi evakuosis, t.y. emigruos. Jokių teismų. Draskymasis iki begalybės. Ir visai be proto. Kitaip kam pačią L. Graužinienę į Seimo pirmininkes išstatytų? Kaip skudurinę kaliausę – tik dainuojančią „tu ti tu ti ta...“. Gal reik taisyti 16 Konstitucijos straipsnį ir įrašyti: „Valstybės himnas – Loteros Graužinienės "T(a)u-ti(š)-ta giesmė"? Būtų ne taip graudu, žinotume, kam Vincas Kudirka rašė: „tamsumas prašalinti“ – apie juodąją buhalteriją pranašavo.
Ir jos taip paprastai nep(r)ašalinsi – stos mūru Loreta su stipria krūtine, stos Darbo partija, stos Leiboristai, stos Krikščionių partija (O, Dieve!), stos visi teisieji ir susivienys, kad teismai Lietuvoje neegzistuotų – prasidės bandydami kažką neaiškaus, juodo mums pasakoti. Teismai neteisingi? Turite geresnių pasiūlymų? Ne, neturi. Tiesiog geriau, kai nereikia mokesčių mokėti. Daugiau rinkimų kampanijoms ir cerkvėms lieka. ES pinigai – tiesiai cerkvėms. Per jį, su juo ir jame, tau visagalis Viktorai, aukojame europines lėšas.
O D. Grybauskaitė negali imtis vykdyti visų savo galių, kurias ji iki šiol demonstravo ir suprantama kodėl: jai reikia perrinkimo, ji negali rizikuoti visą gyvenimą sapnuotu šlapiu Geležinės ledi sapnu. Ji ne tam visą gyvenimą pasiaukojamai siekė lipti per Leningradą iki dangaus, kad dabar kažkoks suvirintojas iš baltai rusiško Žlobino, to paties siekiantis cerkvių statybomis, pakištų koją jos geležiniam planui ir atimtų tokį romantišką politinį amplua: pirma pasižymėti visiškai europiniu lygiu nereikšmingos, net juokingos šalies politikoje, tada žengti į ES sceną, o vėliau gal ir į platesnius vandenis. Tikslas pateisina priemones: galima iškęsti ne vieną Valinską, ne vieną Venckienę, ne vieną Uspaskichą ir ne vieną Graužinienę. Kai žinai, kad jie visi greitai bus nulio verti „bitcoinai“, gali ramiau jaustis, kai šitos simbolinės vertės monetos spjaudo tau į veidą. Žinai, kad greitai jie grįš į ten, iš kur atėjo: Valinskas ir toliau ves laidas provincijai, liks klounu, kokiu visada ir buvo, Venckienė teisis su teisingumu, ką visada ir darė, Uspaskichas verslaus, pardavinėdamas visus ir viską, pirkdamas visas, kurios sutiks tapti prekėmis, Graužinienė gyvenime ieškos pozityvumo, nes veidrodyje jo rasti jai taip niekada ir nepavyko. Čia, žinoma, tik simboline prasme.
Visi ne savo vietoje atsidūrę žmonės grįš ten, kur jiems vieta, bet klausimas toks: kodėl dabar jie yra valdžioje? Atsakymas paprastas. Lietuvoje neveikia 1992 metais visos tautos vardu patvirtinta Konstitucija ir reikia arba ją perrašyti, arba nubausti visus, kurie ją peržengia, mindo, valosi į ją kojas, kaip į skudurą. Valdžioje sėdi žmonės, kurie nenori būti „peršviečiami“ Konstitucija, kurie nori būti aukščiau už ją ir taip griauna šalį.
Bet tauta taip pat pragmatiška. Kam vargi? Kam draskytis? Vis tiek ateis nauja istorija apie mergaitę ir visi rinkėjai – vėl runkeliais virs. Pasaka čia nesikeičia: konservatoriai ir socdemai žino, svarbu – ką trečiuoju broliu pasirinks tauta, ar Antaną Nedzinską, ar Neringą Venskienę, ar Rolandą Paksą, ar dar „kažką“. Ir viskas. Kam iš viso stengtis? Sunku prognozuoti naują cirką – juk jis toks nepastovus, svirduliuoja nuo Valinsko suburtų klounų iki Venckienės patvorinių gerbėjų. Vienu žodžiu, formos požiūriu tai labai skirtingi žanrai, turinio – vienodi: visiška nesąmonė.
Politika ir pramogų verslas, politika ir kriminalinės pedofilų istorijos, politika ir paksizmas (politinė psichopatija, - aut. past.), politika ir bet kokios nesąmonės – tiesiog dar didesnė nesąmonė.
D. Grybauskaitė kenčia, sunku matyti, kaip ji norėtų keliais smūgiais padaryti tvarką, bet ji protingai nesivelia į graužinieniškas peštynes: ji palauks, laimės rinkimus, o tada „tvarka bus“: L. Graužinienė atvirs į Pelenę, V. Uspaskichas baigs politiko karjerą, kad galėtų susigrąžinti dabar artimiesiems išdalintą turtą, savivaldybių rinkimuose niekas net nekalbės apie jokius venckinius, valinkskinius ar darbinius-leiboristinius-krikščionis (išvertus į lietuvių kalbą: „darbinius darbinius, kurie nedirba“ – super logiška).
Ar tokia pabaiga? Ar šaltas Seimo dušas – tik mulkinti „dūchams“? Norėtume, manau, mes visi, kad būtų kažkas, kas „atsiskaito“ už Trečio brolio nesąmones, kas išsprendžia „trumpalaikes“ problemas ir mes visi ilgai ir laimingai gyvename. Bet taip nebus ir pirmieji naujos istorijos apie mergaitę daigai jau dygsta dirvonuojančioje ir užsieniečiams neparduodamoje runkelių žemelėje. Bręstantis blogis jau skleidžia aitrų atmatų kvapą. Tuoj gims nauja tragedija. Kad ją kur velnias.
Naujas blokas, visa absoliučių kvailių „govada“ – prie valdžios vartelių. Tuoj išmindys rūtų darželį, tuoj pamatysit, kad ir Graužinienę pranokti galima. Netikite? O ką Jėzus sakė? „Palaiminti, tikintys nematę.“ Patikėkite.
Naujas populizmo pūlinys sirpsta. Noksta, kaip sultingiausias abrikosas ir tuoj sprogs – pirma per savivaldos, po to – per Seimo rinkimus. Nauja šunvotė tuoj ims skleisti žiedus, pumpurėlius, krauti vaisius. Nauji pūliai apipils mums akis, nauji „marozai“ ateis į valdžią. Nauja nelaimė. Nesibaigianti kartotė. Dabar sirkite už prezidentę ar Seimą, plėšykitės, kas teisus, o vėliau, kai abu nuvils – nepamirškite pasirinkti teisingą: „trečiojo brolio“.
Tai, kas dabar tik „pilietinė akcija“, greitai bus nauja politinė atrakcija – ir jokių „tarp eilučių“: visas bukaprotiškas nenaudojamos žemės išsaugojimas vaikams, kurie negimsta arba emigruoja – tik nauja politinės manipuliacijos kampanija. Tie, kas žygiuoja Žaliųjų, Tautininkų, kitokios Lietuvos vardu – tai ta pati dar vienų „teisuolių“ kauke prisidengusi pasaka apie mergaitę, kuri greitai virs tvariu darinius ir tuomet vėl turėsime tai, ką turime dabar – giesmę: tu ti tu ti ta...
Turėsime šveplą buhalterę, suvirintoją nusikaltėlį, bemokslį gražuolį, pabėgusią, bet galinčią Seime dirbti Neringą ir panašų šlamštą aukščiausiose valdžios postuose, arba užimančius padėtį, kai gali priversti neveikti visą valstybės aparatą – ir išvyti artimus žmones į užsienį, nuskurdinti neadekvačiais mokesčiais, bukais sprendimais ir apdovanoti kitokiomis kataklizmomis.
Ir apims neviltis. Kaip visada, kai žinai, kad nieko negali pakeisti: gali kalbėti, aprašyti, bandyti aiškinti, bet žinai, taip pat karštai, kaip bet kuris palaimintas tikintysis: nepadės. Istorijos apie mergaites, žemės užgrobimus, fantastiniai pasakojimai apie skraidančius tvarkdarius visada mieliau už šaltą ir metodišką darbą. Už emociškai bejausmę logiką, už apskaičiavimą, už rinkimąsi pagal tai, ką liepia protas, ne širdis.
Ar žinot, kas laimės šiame žaidime? D. Grybauskaitė – jai atiteks aukštas ES kraitis, V. Uspaskichas – jam grįš visi milijonai, kuriuos susikrovė „valdydamas“ ES pinigus per Lietuvą, laimės tie, kas dabar pešasi.
Prie geldos liks šios politinės pasakos ir Valinsko šou žiūrovai, fanai, tie, kas balsuoja už vieną ar kitą pusę. Jų lauks drėgnas ir dvokiantis savos žemės griovys. Kuriame niekas nesteigs įmonių, nekurs verslo, nedirbs, kuriame visi į gyvulius panašūs padarai net nelabai suprantamai kalbės. Laimės cirko režisieriai, „24 valandų“ kūrėjai, pavertę Lietuvą degradų ir prasigėrusių padugnių rojumi. Nes tokiais lengva manipuliuoti, tokie tiki mitais, istorijomis, ne logika ar matematika.
Kaip juokinga, kai Lietuvos provincija tampa vieno iš turtingiausių šalies oligarchų komerciniu pasityčiojimo objektu. Jau įsivaizduoju, kaip jis žiūri tą laidą ir gėrisi savimi: štai, mano Lietuva, galvoja mintyse. Mano kūrinys – ES pinigai tiesiai į mano rankas, ir girti, nesugebantys protauti simboliniai „litovcai“, kurie kaltina vienas kitą ir yra pasiryžę vienas kitą užmušti.
Artėja šventės – žmonės skuba pirkti, vaidinti šventes, oi, kaip pensininkės keikiasi: tik vargas per tas šventes, negalima ramiai „24 valandų“ žiūrėti. O ten pabaigoje girtuoklis vyras, visą gyvenimą praleidęs landynėse, grįžta pas žmoną ir vaikus, visi susitaiko ir trumpai bei nelaimingai pagyvena, kol filmuoja. Po to viskas vyksta taip pat, kaip iki filmavimo: visi dainuoja: „Tu ti tu ti ta...“, ir mušasi.
Stebuklas ir vėl neįvyks – bus tik blogiau. Džiaukitės, būkite laimingi, mylėkite vieni kitus, meluokite vieni kitiems.
O stebuklas, kurio visi tiek šiek tiek tikimės, šiek tiek tikiuosi net ir aš, yra toks (tegul iš visų protingų žmonių širdžių skrieja Dievui, kuriuo niekas netiki, į ausį): duok, Dieve, ramybę šitai žemei, gana čia tų nesąmonių, gana tų iš oro nukritusių partijų, kurios siekia asmeninės naudos, bet be jokios naudos kitiems, gana tų istorijų apie mergaites. Tegul būna bet kas, tegul nebūna nieko, bet tegul neskamba čia ta daina, nu ta, Dieve, gi klausei: tu ti tu ti ta... (fantastinis dainos motyvas galėtų būti toks: Tu ti tu ti ta... tu ti tu ti ta... ir tai yra visa, visa, kons...ti...tu...ci...ja...tu ti tu ti yeahhhh...).
