Prieš kelias dienas į „Valstiečių laikraščio“ redakciją užsuko pagarbaus amžiaus moteris ir papasakojo, kaip pastaraisiais metais sukčiai nuolat išbando jos budrumą. Štai prieš savaitę nedidelėje turgaus krautuvėlėje pardavėja laputė iš senolės norėjo nugvelbti penkis litus. Tai daug, nes senutės pensija nedidelė. Senutė pastebėjo, kad pardavėja elgėsi gudriai: paduoda prekę, suberia į delną grąžą ir iš karto kreipiasi į kitą pirkėją, o tu, močiute, netrukdyk, greičiau pasitrauk nuo prekystalio. Tačiau pardavėja neįvertino senutės budrumo: „O kur penki litai?“ „Kokie penki litai, argi jūs man ne penkiolika litų davėte?“ „O argi yra 15 litų banknotas?“ Tyla. „Gal ir apsirikau, daug žmonių...“
Močiutė pastebėjo, kad sukčiaujanti pardavėja laputė grąžą smulkesnėmis monetomis paprastai duoda seniems žmonėms arba vyrams, nes senoliams sunku greitai suskaičiuoti, o vyrai paprastai esti neatidūs. Šiai išvadai asmeniškai pritariu, nes ne kartą tik sugrįžęs į namus pamatau nusipirkęs papuvusių pomidorų, į kaulą sukietėjusios dešros ar parūdijusių lašinukų, nors perkant jie atrodė šviežutėliai. Tik tada prisimenu, kaip maloniai pardavėjos mane aptarnavo, kaip juokaudamos mane kalbino, o tuo metu jų rankutės smagiai darbavosi už prekystalio. Žinoma, tai – smulkmenos, tačiau kai kuriems žmonėms jos skaudžios.
Į sukčių kastą, kurie vadinami baltosiomis apykaklėmis, pretendavo patekti keturiolikmetis Kauno Šilainių mikrorajone gyvenantis moksleivis Saulius. Bendraamžiai turėjo pastebėti kuklioje šeimoje augančio vaikino pokyčius – nusipirko naują kompiuterį, brangų dviratį, draugus vaišino picomis, skolino pinigus. Tačiau vieną vėlų vakarą į vaikino šeimos buto duris pasibeldė policininkai. Nelaukti svečiai Saulių užtiko besidarbuojantį prie kompiuterio, t. y. nusikaltimo vietoje. Vieno iš stambiausių ir patikimiausių šalyje bankų vindikacijos skyriaus darbuotojai po mėnesį trukusių virtualių gaudynių pagaliau nustatė, iš kurio kompiuterio jau kelis kartus buvo įsilaužta į pašaliniams nepasiekiamą banko vidaus sistemą. Keturiolikmetis sugebėdavo įsibrauti, pasisavinti pinigus ir pasitraukti nepalikdamas pėdsakų. Tačiau net ir talentingiausi sukčiai vieną dieną prieina liepto galą.
Ne kartą teko rašyti apie žemėtvarkininkų klaną. Pokalbyje prie keturių akių vienas žemėtvarkininkas prisipažino, kad buvo labai sunku nepasinaudoti tarnybine padėtimi, kai pagelbėjęs vienam asmeniui galėdavai į rankas gauti visų metų atlyginimą. O jeigu suma siekė kelis šimtus tūkstančių litų? Ne kiekvienas įveiks tokią pagundą.
Viena žemėtvarkos skyriaus vedėja įžūliai rėždavo į akis, kad ji, kaip ir kiekvienas šalies pilietis, turi teisę pirkti tiek žemės sklypų, kiek leidžia jos finansinės galimybės. Jos šeimos finansinės galimybės leido įsigyti per dvidešimt sklypų tikrai neeilinėse vietose. Tiesa, ji nutylėjo, kad daugelį sklypų pusvelčiui nusipirko iš senukų, kuriems pažadėdavo tuoj pat grąžinti paveldėtą žemę. Taigi, jeigu sutinki parduoti, tai žemė bus grąžinta tuoj pat, o jeigu nesutinki, tai gal jos jau ir nebesulauksi. Kol kas ši žemėtvarkininkė prarado tik vedėjos kėdę. Tačiau manau, kad ir dabar jos miegas neramus, nes supranta, jog vieną dieną specialiųjų tarnybų pareigūnai gali pasibelsti ir į jos duris. Senaties terminas dar neįsigaliojo, o tyrimas pradėtas. Juo labiau kad pastarosiomis dienomis į įtariamųjų ratą pateko net Seimo nario Vito Matuzo globota Panevėžio žemėtvarkos skyriaus vedėja. Taigi vieną dieną tokį grėsmingą užnugarį turinti ponia priminė nepasiekiamą tvirtovę, o kitą dieną jau davė parodymus STT pareigūnams. Tokia trumpalaikė gali būti sukčiautojų laimė, jeigu apskritai ją galima vadinti laime.
Štai minėtas Seimo narys prieš du mėnesius mane ir mano kolegas žurnalistus mokė, kaip reikia rašyti, gėdino, kad mes lendame ne į savo reikalus ir trukdome žmonėms dirbti, o šiandien jo veidas labai pasikeitęs – iš pasitikėjimo neliko nė šešėlio. Jeigu įtarimai pasitvirtintų, tai Seimo Biudžeto ir finansų komiteto pirmininko pavaduotojui, dar neretai vadintam konservatorių partijos iždininku, už grotų tektų praleisti apie 8 metus.
Kita vertus, smerkti suklupusius nesunku. Svarbiau savęs paklausti, kodėl taip įvyko, dėl kokių priežasčių pardavėja, jaunasis įsilaužėlis į bankus, žemėtvarkininkė ir Seimo narys pradėjo ristis žemyn, kodėl jų niekas nesustabdė, juk sunku patikėti, kad šalia nebuvo žmonių, žinančių apie daromus nusikaltimus.
