Daugelis rašančių tremties atsiminimus - buvę paaugliai,vaikai, išvežti į baisią tremtį. Daugelis jų nebuvo net mokyklos baigę. Stebiuosi, kaip jie gražiai rašo, juk tremtyje po didžiojo badmečio mokslai geriausiu atveju vyko Jakutsko pedagoginiame institute rusų kalba. Stebiuosi savo mamutės, "laptevietės" (94 m.) sklandžia kalba, net Nacionalinį diktantą kasmet rašo. Kur išmoko tobuliau rašyti? O gi knygas skaito, "ryja" vieną po kitos. Mano tėtukas - iš tų išvežtų paauglių, nespėjusių baigti mokyklos, a.a. Ričardas Vaicekauskas, ragavęs Rešoty lagerioe, "poilsiavęs" prie Laptevų jūros, pažinojo Dalią Grinkevičiūtę. Jo "lėkštos" novelės sudomino ir Kanados leidėjus, novelių ("Kelio rodyklė", "Ten, kur baigiasi žemė") vertinimas toks: 
... Esu tiesiog sukrėstas Jūsų prisiminimų.Ir ne tiek todėl, kad čia rodoma šiurpi kalinių ir tremtinių buitis Sibire(dabar panašaus pobūdžio memuarų– tik spėk skaityti, ypač rankraščių). Jūsų prisiminimai mane pagavo pačia pasakojimo maniera, sugebėjimu uždetalės, atskiro fakto įžvelgti visąįvykio eigą, jausti vaizduojamų žmonių psichologiją…( Algimantas Baltakis).
... Ričardas buvo ironikas iki kaulųsmegenų ir puikus pasakotojas, kokių dabar Lietuvoj su žiburiu reikėtų ieškoti,ir kažin ar surastum. Jis labaigerai jautė pasakojimo skonį, detalesjis tiesiog žodžiu tapydavo, neskubėdamas artėdavo prie netikėto siužeto vingioar peripetijos, jo kalbėjimomaniera tiesiog užburdavo, o kartaistaip prajuokindavo, kad bėgdavai lauk iš kambario,išsigandęs uždusti nuo juoko spazmų….... 
R.Vaicekauskas – rašytojas. Savotiškas lietuvių Džekas Londonas. Prisiminimai ir makabriška patirtis Lenos deltoje jam yra medžiaga ir paspirtis kurti autentišką literatūrinį audinį... (Literatūros kritikas Liudvikas Jakimavičius)
... Ričardas Vaicekauskas savo knygose liudija iki šiolei nei vienu žmonijos istorijos ženklu nepaliestą faktą: pragaras gali būti ir mūsų žemėje...Greta GULAGO nebūties mirtis yra tik šešėlis. Tik žiupsnelis gimtinės žemės maišelyje ant nužudytos senutės krūtinės. Atkaklūs, utopiški, gudragalviaujantys, nuožmūs,intelektualūs ir beprotiški bandymai Būties ir Istorijos likimą patikėti vien tik žmogui nustūmė mus iki nužmogėjimo ir uždarumo. Todėl Ričardo Vaicekausko knygoje girdisi ne priekaištas,ne įspėjimas, o tylus atodūsis: ačiū Tau, kad galėjau pasakyti kitiems,jog visi pasauliai laikosi ant skaidraus kaip vaiko ašara spindulio: mylėk artimą kaip pats save... (RobertasKeturakis)
 ... Ir visa, ką jis vėliau darė ir kūrė - šventųjų statulėles, bažnytiniai šviestuvai, tremties apsakymų sąsiuviniai ar kulinarijos šedevrai - buvo ano balso dalis ir pažadėto šimteriopo atlygio tęsinys. Sakytum, devynių amatų meistras, talentingiausias žmogus, bet ne tai svarbiausia. Dūsauti, kad jis galėjo tapti iškiliu menininku, rašytoju ar mokslininku... reikštų nesuprasti Ričardo istorijos unikalumo...Jis nieko nekaltino ir niekam nejautė neapykantos ne dėl to, kad nebuvo ir nebėra kaltų ar kad laikas užgydo žaizdas... Ričardas pasirinko Evangelijos logiką ir buvo apdovanotas tuo, kas yra daugiau  ir amžiniau už suvestas sąskaitas, įstatymo triumfą ar kokias nors kompensacijas...(Kunigas Julius Sasnauskas)
Ir tokių rašytojų tikrai ne vienas. "Lapteviečių" brolija inicijavo/išleido: kaltinimo dokumentą „Lietuviai arktyje",  „Amžino įšalo žemėje" (1989); „Leiskit į Tėvynę" (1989); J. Masiulienės „Jaunystė prie Laptevų jūros" (1990); A. Vilkaičio „Tremtinio dalia" (1990); R. Staugaičio „Lietuviai Šiaurėje" (1991); J. Gasiūno „Lediniai pragaro ratai"; G. Martynaičio „Ledo vaikystės prisiminimai" (1996); „Kryžius šiaurėje" (1996); D. Grinkevičiūtės „Lietuviai prie Laptevų jūros" (1997); V. Vilkaičio „Kūryba" (1998); A. Vilkaičio „Gyvensim" (1999); R. Vaicekausko „Ten, kur baigiasi Žemė" (1999) ir „Skriauda" (2001), „Kelio rodyklė" (2011 m.), H. Dziko ir A. Šalčiūtės „Šiaurės gniaužtų universitetuose" (2000); „Juodųjų dienų sakmės" (2001), P. Poručio „Tėvas palaimino būti dailininku“ (2006), M. Markevičiaus „Tremties kelias“ (2006), O. Merkienės „Aš – Olga, Juozo žmona“ ir kitas. Rusų kalba išleistos knygos „Страницы пережитoro" (2001) Jakutske ir J. Masiulienės knyga „Юность на берегу моря Лаптевых" (2001) Maskvoje. Dalios Grinkevičiūtės knyga „Lietuviai prie Laptevų jūros" 2002 m. išleista anglų kalba („A Stolen Youth A Stolen Homeland") ir pristatyta tarptautinėje knygų mugėje Frankfurte. 2018 m. išleista Nijolės Lialkaitės Baikienės „Šiaurės pašvaistė" ir kitos.
Na, p. Maldeikienė tikriausiai norėjo atkreipti į save dėmesį...

DABAR GALIMA TYCIOTIS IŠ TRADICIJU , ŠEIMOS , ISTORIJOS negalima tik LGBT kritikuot.

Siųskim šitai išgamai tiesiai į jos paštą Briuselyje. [email protected]

Politinio kalinio dukra. Mano tėtis verkė,sakė" Ne dėl tokios Lietuvos kovojome,veidmainiais tapo didumą žmonių

Tulžeikienė

Senos nupezusios novelės paistalai

Pernai žąsį valgėm ,šiemet subinėj kirksi .Gal jau gana apie tą nostalgiją .

Mus tris vaikus mama užaugino nes tėtį nukankino Sovietmečiu tai žygdarbis psichologinio teroro fone ir kiekvieną dieną jaučiu tą nuoskaudą ir skriaudą mūsų gyvenimams Kur čia tas saldumas ??? Negalim leisti pamiršti nei mūsų vaikams ,nei anūkams nes niekas nepasikeitė anoj šaly tik kol kas daužo ,kankina savo žmones ... Bet ...

Issireiskimas, kad kancios prie Laptevu juros “lekstos” mane iskaudino, reikstu nepasakyti nieko

Visiskai sutinku su ponia Ausra.Ji neneigia tremties fakto ,ji kalba apie netinkama rasymo forma