Pavyzdžiui, ši kriminalinių naujienų laikraštyje „Akistata“ 2003-siais aprašyta istorija kupina įvairiausių emocijų. Čia gausu meilės, šiltų jausmų ir juos staiga pakeitusio skausmo bei nevilties. O prasidėjo viskas nuoširdžiai ir paprastai. Du žmonės susitiko atsitiktinai ir pamažu pamilo vienas kitą, bet jei net neįsivaizdavo, koks žiaurus likimas jų laukia... Bet apie viską nuo pradžių...
Mažeikių policijoje – tauri ir labai tragiška meilės istorija. Vežiodamas į darbą kolegę Simoną B. ją iki ausų įsimylėjo jaunesnysis inspektorius Algirdas B. Abu pareigūnai jau ruošė planus kurti šeimą, tačiau viską sujaukė žiaurus likimas – abiem pakliuvus į avariją Simona žuvo. Po netekties Algis nepaprastai išgyveno. Žmonės kalba, jog gal per daug vyras gedėjo ir graužėsi. Po metų Simona naktį sapne aplankė savo mamą kažko prašydama. Tą pačią parą žuvusioji savo Algį pasikvietė pas save.
Norėjo saugoti Lietuvą
Vaikystėje sunkiai susirgęs erkiniu encefalitu ir tik per stebuklą nemiręs Algirdas užaugo aukštas tvirtas vyras. Algirdas iš tos kartos, kuriai pačios jaunystės metus jaukė Nepriklausomybės įvykiai. Vieną dieną vaikinas grįžo namo nešinas nauja Lietuvos pasieniečio uniforma.
- Vaikeli, man neramu, - kruopščiai apžiūrėjusi ir perskaičiusi kiekvieną emblemą bei užrašą prakalbo motina Emilija B. - Juk matai, kokie laikai, pasienio postus užpuldinėja OMON-as, gal tikrai verčiau būtum likęs melioracijoje ar baldų fabrike.
- Mano senelis buvo nepriklausomos Lietuvos karininkas, ir aš būsiu, - teatsakė sūnus.
Saugoti jaunos Lietuvos valstybės sienų Algirdas B. atėjo tada, kai liepsnojo mūsų pasieniečių bei muitininkų nameliai, kai Medininkuose buvo surengtos Lietuvos pareigūnų skerdynės, o iš kitų postų pasieniečiai bei muitininkai ne kartą grįžo suspardyti, sulaužytais šonkauliais. OMON-as buvo užpuolęs ir Algirdo pamainą.
Tąkart vyrams pasisekė - buvo iš anksto sužinota apie iš Rygos atvykstančius smogikus ir duota komanda atsitraukti. Rusiškai besikeikiančius pasienio postą niokojančius įsibrovėlius Algirdas B. su kolegomis stebėjo pasislėpę šieno kupetoje. Netrukus iškilo grėsmė pačiai Lietuvos nepriklausomybei.
Dauguma pareigūnų buvo pakviesti ją ginti iki paskutinio kraujo lašo. Vieni Akmenės pasieniečiai buvo išvežti saugoti Parlamento, o Algiui buvo duotas įsakymas ginti Lietuvos pasienio Lazdijų postą. Laimei, dainuojančiajai revoliucijai daugiau kraujo neprireikė, atlikęs pareigą Algirdas namo grįžo gyvas ir sveikas. Kai pasaulis jau neabejojo dėl Lietuvos nepriklausomybės, Algirdas toliau tarnavo pasienio su Latvija poste netoli namų.
Sąžinės nepardavė
1991-aisiais Emilija B. pastebėjo, jog sūnus namo vis dažniau grįžta rūškanas.
- Mama, aš noriu išeiti iš darbo, - kartą prisipažino sūnus, šiaip nemėgęs skųstis savo problemomis. Matyt, vaikinui jau buvo pernelyg prisikaupę. - Per mūsų postą pradėjo važiuoti visokie bjaurūs tipai, bruka nešvarius pinigus, kad tik praleistum jų kontrabandą. Juos vaikyti ir pyktis su bendradarbiais aš nenoriu, o imsiu kyšius - anksčiau ar vėliau laukia negarbė ir kalėjimas. Geriau aš išeinu, gal vėl priims į fabriką...
Dauguma tautiečių, tūkstančiai pareigūnų tik nusijuoktų iš tokios problemos. Atvirkščiai - džiaugtųsi ir puoselėtų pelningą draugystę su „bjauriausiais tipais“. Matydama, kad praras neblogą ir sąžiningą darbuotoją, 1991-aisiais vadovybė Algirdui pasiūlė pareiti į policiją, į Mažeikių rajono policijos komisariatą. Pareigūnas nedvejodamas sutiko.
Algirdas B. gavo vyresniojo policininko, vėliau - konvojaus viršilos pareigas. 1999-ųjų spalį jam suteikiamas jaunesniojo inspektoriaus laipsnis, pareigūnas paskiriamas vadovauti Mažeikių policijos areštinei.
Algirdo biografijoje žygdarbių nerasime. Jis ėjo mažai pastebimas pareigas, tačiau visada jas atlikdavo sąžiningai ir iki galo. Už gerą tarnybą policininkas skatintas šešis kartus. Argi ne ant tokių pareigūnų Lietuva ir laikosi? Negi ant tų, „mokančiųjų“ gyventi, kurie toliau savo kišenės nieko nemato, kurie iš 800 litų algos per trejus metus, prisidengę giminių pavardėmis, pasistato po tris namus?
Dirbdamas pasienyje Algirdas B. nieko nepasistatė, kaip gyveno kukliame namelyje Akmenės pakraštyje su mama, taip pas ją ir liko. Į darbą Mažeikiuose kasdien važinėjo senutėle „Audi 100“. Tam, kad kelionė būtų pigesnė ir smagesnė, Algirdas pakeliui paimdavo dar du Mažeikiuose dirbančius policininkus: Giedrių J. ir Simoną B. Taip Algirdo gyvenime atsirado Simona.
Mergina geresnio neieškojo
Baigdama Ventos miestelio vidurinę mokyklą Simona B. jau žinojo, kad bus policininkė. Tai girdėdami mokytojai bandė abiturientę atkalbėti:
- Tu tokia švelni, linksma, ar pritapsi policijoje, ar nebus per sunku?
Simona į tai tik nusijuokdavo. Puikiai išlaikiusi abitūros egzaminus mergina įstojo ir baigė Kauno policijos akademiją. Tuomet išsisklaidė pirmosios romantikos iliuzijos.
Simona B. apskambino visas nuovadas, aplankė komisariatus nuo Klaipėdos iki Akmenės - beveik metus niekur nerado laisvos darbo vietos. Tad mergina labai apsidžiaugė, kai 2000-ųjų vasarą pagaliau gavo Mažeikių viešosios policijos Prevencijos tarnybos vyr. policininkės etatą.
Paprasčiau tariant, merginai buvo pavesta ieškoti alimentininkų ir kitokių besislapstančių netikėlių. Darbo netrūko, vieną dieną grįžusi namo policininkė mamai pasigyrė turinti jau kone šimtą bylų! Taip apkrauta darbu Simona dar sugebėjo įstoti į Lietuvos teisės akademijos neakivaizdinį skyrių.
- Nežinau, kaip ji sugebėdavo visada būti pakilios nuotaikos, linksma ir švelni, - apie Simoną B. pasakojo jos bendradarbė bei bendramokslė jaunesnioji inspektorė Audronė. - Dėl šių savybių Simoną ir akademijos grupėje visi buvome labai pamėgę.
Netrukus merginos mama Vilija B. pastebėjo, jog dukrą į darbą vežiojantis Algirdas B. jai tapęs ne tik bendradarbiu, bet ir širdies draugu. Simona kone kas vakarą su Algiu susiskambindavo telefonu ir praplepėdavo po pusvalandį. Iš pažiūros Algirdas su Simona buvo tikros priešingybės. Ji - trapi ir švelni, jis - aukštas ir kiek nerangus - tikras meškinas.
- Dukra, o gal Vilniuje rasi dar geresnį? - kartą pasiteiravo Vilija B.
- Mama, jis man labai geras, - tepaaiškino Simona.
Mergina mamai tąkart nepasigyrė, kad ji jau sutikusi už Algirdo ištekėti, tik reikia sulaukti vasaros - kokios vestuvės apniukusią ir speiguotą žiemos dieną?
Labai skubėjo į darbą
2002-ųjų sausio 21-oji išaušo apniukusi ir speiguota. Algirdas B. truputį vėlavo. Kai jo „audinė“ stabtelėjo prie Simonos namo, buvo be penkių aštuonios. Kaip visuomet gerai nusiteikusi Simona klestelėjo ant užpakalinės automobilio sėdynės. Trijulė draugų - Algirdas B., Giedrius J. bei Simona B. - nurūko į darbą.
Ties Krakių kaimu, visai prie pat Mažeikių, Algirdas lenkė kitą mašiną. Buvo slidu, „audinė“ susimėtė ir nulėkusi į šalikelę kelis kartus apsivertė. Sunkiai susižeidė visi trys. Giedriui labiausiai nukentėjo galva ir nugara, Algiui sulūžę šonkauliai sudraskė plautį, o Simona buvo išsviesta per langą ir - mirė pakeliui į ligoninę.
Simonos laidotuvės, jei tik tinka toks žodis, buvo nuostabios. Algirdo mama klausė, gal merginą norėtų laidoti Akmenėje, tačiau žuvusiosios tėvai atsisakė - norisi dukros kapą turėti šalia. Papuošta balta suknele mergina lyg angelėlis tarsi miegojo karste, skendusiame tarp gėlių. Jai buvo vos 21-eri. Palydėti Simonos į paskutinę kelionę atėjo šimtai - ir Mažeikių policininkai, ir klasės draugai, ir visas Ventos miestelis - vainikai netilpo į nuotrauką. Paskutinį kartą pamatyti mylimosios veidą labai troško ir Algirdas B., tačiau medikai uždraudė keltis iš lovos.
- Kad jūs žinotumėte, kaip Algis gedėjo, - prisimena visi šį vyrą pažinoję Mažeikių policininkai. - Kiek jis verkė, kokia gili buvo jo depresija! Ligoninėje šalia Algio gulėjęs Giedrius akylai stebėjo, kad tik draugas nenusižudytų.
- Būdavo, grįžęs po darbo atsisėda Algutis ir valandų valandas su ašaromis akyse žiūri į Simutės nuotrauką, - prisimena jo mama. - Aš apsimesdavau, kad nepastebiu. Kuo gi tokiu momentu padėsi?
Mamą aplankė sapne
Niekas nežino, kad Algirdas po sužeidimo taip iki galo ir nepasveiko. Jo motinos širdis nesveika, todėl sūnus ją tausojo, niekada niekuo nesiskundė. Beveik niekas ir iš Algirdo B. bendradarbių nežinojo, kad jaunesnįjį inspektorių kankina plaučių skausmai, jis važinėja pas gydytojus, į rentgeno kabinetą.
Anksčiau sąmojus žarstęs vyras tapo tylus, priaugo svorio. Tik dabar, po Algirdo žūties, mama rado sūnaus skausmą slopinančias tabletes. Tačiau nuo dvasinio skausmo vaistų nebuvo. Algirdas lankė ir mylimosios kapą, ir Simonos tėvus, kurie vyrui atleido. Darbas akmeniškiui padėdavo bent trumpam užsimiršti. Pernai rudenį per Policijos dieną areštinės viršininkas apdovanotas vertinga dovana už nepriekaištingą tarnybą.
2003-siais prieš pat gegužės 1-ąją Simonos motinai prisisapnavo dukra. Mergina atėjo sapne ir kažko prašė, ko Vilija B. negalėjo duoti. Tos pačios dienos vakarą moteris surinko Algirdo B. mobiliojo telefono numerį. Paklausė, ar jis negalįs atvežti žemių ant Simonos kapo. Po to moteriškai pasmalsavo, gal kartais Simona ir jam prisisapnavusi?
- Žemių būtinai atvešiu ir dar padėsiu jas išsklaidyti, - pažadėjo Algirdas. - Tik rytoj, nes šiandien aš žvejyboje su nakvyne. O dėl sapnų, tai man jie nelabai rūpi, aš dažniausiai jų neprisimenu...
Algirdo mama tomis dienomis dėl širdies buvo trumpam atgulusi į ligoninę, tačiau apgydyta ruošėsi būti paleidžiama. Sūnus mamai paliepė autobusu nevažiuoti, žadėjo po žvejybos užsukti ir parsivežti. Nesulaukusi sūnaus moteris grįžo pati ir neskubėjo įsižeisti - gal sugedo senas automobilis, gal kokie reikalai sutrukdė.
Vos moteriai grįžus atsilapojo namo durys, įėjo geriausias Algirdo draugas Ramūnas Stripeika, dirbantis Mažeikių kelių policijoje, bei jo bendradarbis Arūnas Kontvainis. Abiejų akys paklaikusios, bijo pažvelgti moteriai į akis ir trypčioja, nesiryžtami pradėti kalbą:
- Mama, jums turim labai blogą žinią...
Pamačiusi, kad Ramūnas, su kuriuo Algirdas žvejodavo, visas šlapias, moteris viską suprato ir susiėmusi už širdies susmuko.
Vanduo grąžino kūną
Laisvadienį pameškerioti žadėjo vykti trise, tačiau vieno iš bičiulių planai pasikeitė. Kai Algiui skambino žuvusios Simonos mama, jis Vadaksties upės tvenkinio ties Pipirų kaimu valtelėje bangose suposi dviese su R. Stripeika.
Vyrai nakvojo ten pat, ant kranto. Kitą rytą atsikėlę su aušra Algis ir Ramūnas vėl išplaukė pažiūrėti laimikio. Netikėtai suūžė baisus vėjas, pasišiaušė bangos.
Maždaug 50 metrų nuo kranto gūsio smogta plokščiadugnė valtis apvirto, o abu žvejai buvo storai apsirengę, apsiavęs aukštus guminius batus. R. Stripeika šiaip ne taip išsinėrė iš batų ir iš paskutiniųjų išsikapstė. Algirdo B. kūną upė atidavė po pusvalandžio - jis iškilo toje vietoje, kur ir nuskendo.
Tie, kas gyvenime tiki tik tuo, ką gali pačiupinėti, mano, jog fiziškai stipriam, gerai mokėjusiam plaukti policininkui pasiekti krantą sutrukdė avarijos metu sužaloti plaučiai. Tikintieji Dievą ar likimą mano, jog tai Simona savo draugą pasišaukė pas save...
