„Šių metų birželį, po sekmadienio mišių išleidome vaiką į stovyklą, tačiau jau vakarop sulaukėme vieno iš stovyklos vadovų skambučio, jog privalome skubiai vykti į ligoninę, nes sužalotas mūsų sūnus, kuris be sąmonės pakeleivingu automobiliu nuvežtas į priimamąjį. Nuvykus į ligoninę daktarai tepasakė, kad šiuo metu kovojama dėl sūnaus gyvybės. Dominykui buvo sunkiai sužeista ranka, nukirstos kraujagyslės, nervai, supjaustyti audiniai ir situacija tuomet buvo labai rimta“, – apie nelaimę prisimena Dominyko tėtis Tomas.
Sandėris: už tėvų tylėjimą – padengtos išlaidos
Vyras pasakoja, jog atgaivinus Dominyką šis buvo reanimobiliu skubiai pervežtas į Kauno klinikas ir skubos tvarka operuotas. Operacija, trukusi penkias valandas, pavyko ir po narkozės pabudęs sūnus papasakojo tėvams, kas įvyko stovykloje.
„Dominykas tvirtino, kad jį užpuolė šuo, atsivežtas sodybos šeimininkų dukros. Šuo atbėgęs staiga krimstelėjo berniukui į paakį ir išsigandęs vaikas bėgdamas nuo šuns trenkėsi į kiemo apšvietimo stulpą, nuo kurio krisdamas stiklinis gaubtas sužalojo ranką. Viską išsiaiškinus, neužilgo Kauno klinikose mus susirado šuns šeimininkė ir patvirtino sūnaus žodžius, siūlydama padengti visas gydymo, kelionių ir reabilitacijos išlaidas su sąlyga, kad neturėsime pretenzijų ir nerašysime pareiškimo.
Kadangi stovyklai vadovavo gerai mums pažįstamas žmogus ir patys esame aktyvūs katalikai, pažadais patikėjome. Nenorėdami stovyklos vadovams sukelti didelių problemų, kadangi ilgainiui paaiškėjo, jog veiklą jie vykdė nelegaliai, sutikome su jų siūlytomis sąlygomis“, – kalba berniuko tėtis.
Liepė džiaugtis, kad vaikas liko gyvas
Dominyko tėveliai – antros grupės invalidai, gyvenantys iš to, ką užsiaugina patys, tad maistui ir būtiniausioms reikmėms užtenka, tačiau gydymo bei reabilitacijos išlaidoms pinigų šeima neturėjo. Pasak tėčio, kaip geros valios ženklą, pradžioje stovyklos vadovas davė du šimtus eurų, o likusias išlaidas žadėjo padengti po visų gydymų, kada bus pateikti čekiai su konkrečiomis sumomis. Dominyko tėvai su sąlygomis sutiko, gydymo metu pinigų skolinosi iš pažįstamų ir iki šios dienos renka visus išlaidas patvirtinančius čekius.
„Po dviejų savaičių buvome išrašyti iš Kauno klinikų ir grįžus namo teko laukti reabilitacijos. Pagal Dominyko sveikatos būklę ir negalavimus tiko tik kelios sanatorijos, tad pasirinkome pigesnį variantą Palangoje. Išleidus dideles sumas ir pasibaigus pinigams bandžiau susisiekti su nelaimės kaltininke, tačiau likome nustebinti jos požiūrio. Šios teigimu, kadangi vaikas gyvas, ji daugiau gydymo išlaidų nedengs, o jei esame nepatenkinti, galime ją duoti į teismą.
Visiškai sumišę ir nežinantys ką daryti, su žmona kreipėmės pagalbos į bendruomenę, tačiau ten išgirdome dar skaudesnes nuostatas, neva patys esame kalti. Taigi, beliko kreiptis į teismą, kadangi sumos už reabilitacijas darėsi vis įspūdingesnės. Visgi, kreipiantis privačiai tenka samdytis advokatą, o tam vėlgi reikalingi pinigai, kurių ne tik kad neturėjome, bet bendruomenė pasistengė, kad mes jų negautume ir nepradėtumėme ikiteisminio tyrimo.
Visa katalikiška bendruomenė sukurstyta prieš mūsų šeimą. Mums liepta nepurkštauti ir džiaugtis, jog vaikas liko gyvas, o tai, kad nejaučia rankos pirštais ir pačia ranka, nieko tokio, ilgainiui išaugs“, – skaudžiais išgyvenimais dalinasi Tomas.
Teisybės siekiančiai šeimai – teismas bažnyčioje
Pasak vyro, tokie bažnyčios bendruomenės kaltinimai ir skaudūs žodžiai buvo didelis smūgis šeimai. Supratę, jog palaikymo nesulauks, berniuko tėvai pardavė ką galėjo, pasisamdė advokatą ir prokuratūra iškėlė bylą dėl sunkaus sveikatos sutrikdymo.
„Žinoma, po tokių mūsų žingsnių užvirė tikras pragaras. Prieš mūsų šeimą sukilo bendruomenė, pasipylė kaltinimai, kaip galime į teismą duoti tokius gerus žmones, kurie mūsų vaikams organizuoja stovyklas. Be to, apkaltinus stovyklos šeimininkus, į viešumą ėmė kilti ir kiti nešvarūs jų darbai.
Mums daromas protu nesuvokiamas spaudimas. Sunku patikėti, tačiau parapijos bažnyčioje mums buvo net surengtas teismas. Be to, su žmona parapijoje turėjome šiokius tokius darbelius, tačiau, žinoma, jų netekome ir likome beveik vieni, palaikomi dar poros artimųjų. Šiuo metu bažnyčios bendruomenės tikslas – bet kokia kaina mus spausti, kad atsiimtumėme pareiškimą.
Nesiekiame kažką nuteisti, tačiau kovojame už vaiko sveikatą ir norime tik to, ką išleidome. Dominykui labai reikalinga psichologo pagalba, taip pat laukia antra neurochirurginė operacija Kauno klinikose. Iki ligoninės ir atgal – 40 km., konsultacijoms ir procedūroms būtina vaiką vežti į Kauną, tad atstumas jau gaunasi pirmyn ir atgal – 192 km. Mums šios visos išlaidos yra išties dideli pinigai.
Parduoti jau nebeturime ką, padėtis kritinė, tolesniam gydymui ir reabilitacijoms greitu metu vėl bus reikalingos didelės sumos, tad jei kas galėtų prisidėti nors po kelis centus ar pasidalinti su kitais šiuo prašymu, mūsų šeima būtų be galo dėkinga“, – į skaitytojus kreipiasi Dominyko tėtis.
