„Būtų negerai, jei visi galvotume vienodai. Būtent dėl skirtingų nuomonių vyksta žirgų lenktynės“, – kandžiai yra pasakęs sąmojaus meistras Markas Tvenas. Kaip tik dėl nuomonių skirtumo – patrakusios varžytinės ir lietuviškame hipodrome. A. Pociaus ir A. Matulevičiaus žirgai žūtbūtinai nešasi išsprogusiomis akimis, drabstydamiesi išsekimo putomis, kaitindami aistras pentinų kruvinai subadytais šonais.
Suprasti galima: „statymai“ dideli. Ant A. Pociaus žirgo, panašu, pastatyta daug daugiau, nei daugeliui atrodė iš karto. Čia ne tik sunkūs odiniai kapšai su auksiniais taleriais, bet ir plunksnuotos skrybėlės, sidabru siuvinėti apsiaustai, net špagos inkrustuotomis rankenomis ir pentinuoti batai. Netenka abejoti, lošiama va bank : basas ir beginklis konkistadoras – tik apgailėtinas pampos piemuo.
Tuo tarpu į A. Matulevičiaus sunkiai švokščiantį, iš paskutiniųjų bėgantį obuolmušį sudėtos nuskriaustųjų ir prislėgtųjų viltys. Indėnai tiek supranta: ne tam žirgui atbėgus pirmajam, nustos jie ne tik paskutinių mokasinų, bet ir gimtosios pampos dangaus...
Kalbant lietuviškais vaizdiniais, šiose lenktynėse varžomasi toli gražu ne dėl „Pociaus galvos“, kaip apie tai desperatiškai bando gestikuliuoti jo nuplaktą žirgą kruvinai čaižantys kai kurie raitininkai.
Personalinis Arvydo Pociaus klausimas – būti ar nebūti jam VSD generaliniu direktoriumi – gali būti aktualus tik ta prasme, kiek per šias patrakusias „žirgų lenktynes“ jis tapo simboliu organizacijos, pavojingai pasikėlusios virš įprastų teisinės valstybės gyvenimo normų ir parodžiusios aiškų nenorą paklusti konstitucinius įgaliojimus turinčioms demokratinėms struktūroms.
Tikrasis šios Lietuvą krečiančios politinės krizės konfliktas yra kur kas giliau. Iš esmės tai asmens laisvių ir teisių likimo, visuomenės pasitikėjimo savo valstybe klausimas.
Ką atstovauja ir gina šiandieninė Lietuvos valstybė: biurokratinę struktūrą, galbūt net piktnaudžiaujančią savo įgaliojimais, ar Konstitucijoje įtvirtintas laisvų piliečių teises bei laisves?
Organizacijos iškėlimas prieš asmenį – tiesus kelias į totalitarizmą. Prieškario nepriklausomoje Lietuvoje tautininkai savo valstybinę organizaciją buvo iškėlę aukščiau už asmenį, už asmens laisves bei teises. Užtat režimas asmenis ir laužė – ir iš kairės, ir iš dešinės. Tačiau nepalyginamai toliau organizacijos suabsoliutinimo keliu buvo nuėję naciai ir bolševikai. Jie žmones, trukdžiusius jų organizacijoms, tiesiog naikino, tuo tarsi patvirtindami, kad žudymas – tik griežtesnė cenzūros forma, o baimės ir nesaugumo atmosfera – tikras diktatūrinių režimų tapatybės ženklas.
Tai įtikinami pavyzdžiai, kad jokia valstybinė organizacija savaime negali būti nelygstama vertybė, nes ją gali užvaldyti ir piktadariai, jei demokratinės kontrolės mechanizmai ima nebeveikti.
Ne veltui sakoma, kad teisingumas – valstybių pamatas. „Valstybė be teisingumo – tai tik plėšikų gauja“, – jau IV a. pastebėjo didis krikščionių mąstytojas šv. Augustinas.
Iškilus britų politikas ir valstybininkas Williamas Gladstone‘as tvirtino: „Kas politikoje vartoja nemoralias priemones, to politiniai veiksmai kompromituoja jo patį tikslą“.
Nėra prasmės čia pakartotinai vardyti tuos VSD veiksmus, kurie atskleidė jo vadovybės intelektualinę negalią ir visuomenės akyse sukompromitavo įstaigą. Tapo akivaizdu, kad naudojamos priemonės – nemoralios, todėl ir tikslai – abejotini, nepaisant kas kokiais gražiais žodžiais juos bedangstytų.
Dar daugiau. VSD krizė bauginančiu mastu atidengė ir pirmųjų trijų valstybės asmenų nesavarankiškumo laipsnį. Visi trys kukliai išsirikiavo žiūrovų tribūnoje, tarsi hipodrome vyktų koncertas, ne totalizatorius. Konkistadorų ložėje užimtos vietos ir atsargūs žvilgčiojimai į skudučiais gaudžiančias indėnų tribūnas vis dėlto parodo ant kurio žirgo pirmieji valstybės asmenys yra pastatę savo auksinius talerius, o podraug – ir „moralinį autoritetą“.
Kadangi arenoje – ne koncertas. Varginančiose politikų, teisininkų, žurnalistų, kitų aktyvesnių visuomenės grupių intelektualinėse lenktynėse sprendžiamas klausimas, kokioje valstybėje gyvensime toliau.
Tokioje, kurioje žmonės tampa slaptų sąmokslų ir susimokiusių grupių šantažo taikiniais, ir kurioje viskas, įskaitant sąžinę ir žodžio laisvę bus tik už pinigus, ar tokioje, kurioje pažiūrų pliuralizmas, demokratinė sandara, asmens teisės ir laisvės – neginčijamos konstitucinės normos, kuriomis žmonės iš tiesų naudojasi, jomis tiki ir jas gina kaip savastį?
Pulgis Andriušis (1907-1970), gabus prieškario nepriklausomos Lietuvos žurnalistas, vėliau išeivijoje – talentingas prozininkas, dar sovietų okupacijos metais paklaustas kokioje Lietuvoje norėtų gyventi, atsakė gan įtikinamai: „Tokioje, kurioje nebūtų gėda dirbti saugume“.
