Pastaruoju metu vis dažniau politikai viešai prakalba apie labiausiai visuomenėje nuskriaustuosius. Tai yra daugiau nei aiškus ženklas, kad nenumaldomai artėja rinkimai, kai tauta turės pasirinkti: „n-tąjį“ kartą užlipti ant grėblio ir po to ilgai keiktis rytų kalba arba pradėti mąstyti ir daryti šiokias tokias išvadas, o gal vėl nusispjauti ir visus rinkimus su visais politikais pasiųsti po velnių (pastaruoju atveju greičiausiai pralaimės patys pasiuntusieji).
Bene madingiausia pastarojo laikotarpio tema – švietimas ir mokytojai. Visai neseniai konservatorių lyderis Andrius Kubilius ir Mantas Adomėnas paskelbė programinę publikaciją, o veikiau partinės programos dalies, skirtos švietimui, fragmentą. Galima bent kiek pasidžiaugti, kad per ilgus pastaruosius metus ryškesnio Seimo opozicijos dėmesio (ne tik kalbų ir pagraudenimų lygmeny) nusipelnė ir mokytojai. Tačiau visai netrukus po konservatorių „benefiso“ tame pačiame portale “balsas.lt“ pasirodė kitų opozicionierių - liberaldemokratų atstovo alytiškio Romo Jankausko publikacija, bandanti „polemizuoti“ su A.Kubiliumi ir M.Adomėnu. Sakau „bandanti“, nes kai liberaldemokratas išsakė savo pasipiktinimą konservatorių siūlomomis kūrybinėmis atostogomis mokytojams, supratau, kad „polemizuoti“ nėra apie ką ir nėra su kuo, nes R.Pakso partiečio supratimas apie mokytojo darbo ir švietimo specifiką yra tolygus XX a. pradžios kaimo piemens supratimui apie astrofiziką. Nesuvokiama, kaip į vieną lentyną galima sudėti tokias skirtingas profesijas – mokytojus, statybininkus, bibliotekininkus? Būtent tokia linkme samprotavo Alytaus libdemas. Tokia frazeologija primena senus sovietinius laikus. Nusivyliau, nes slapta tikėjausi tikros polemikos, o ne eilinio propagandinio pasilojimo. Tad neliko nieko kito, kaip pasigilinti į konservatorių siūlomo projekto fragmentą, kuriuo trumpai pristatytos trys švietimo sistemos permainų kryptys, (trumpinant): mokytojo statusas ir autoritetas, ugdymo kokybė bei vertybių ugdymas.
Vis tik tai tenka mesti akmenį ir į konservatorių daržą. Reikia manyti, mokytojai turi gerą atmintį ir prisimena 1999-2000-uosius, kai vyriausybei vadovavo Andrius Kubilius. Tąsyk, taisant Rusijos ekonominės krizės įtakotus padarinius, Lietuvoje buvo vykdoma „diržų suveržimo“ politika. Tai suprantama, tačiau dabar A.Kubiliui reikėtų būti sąžiningam ir atvirai pripažinti tąsyk mokytojų atžvilgiu įvykdytą neteisybę, nes labiausiai „diržai suveržti“ buvo būtent mokytojams. Tuo tarpu iki A.Kubiliaus, vyriausybei vadovavus G.Vagnoriui, vyko visiškai priešingas procesas – atlyginimai mokytojams buvo pakelti. „Sieksime atkurti mokytojo profesijos prestižą sudarydami sąlygas tobulinti švietimo kokybę. Gerinsime materialinę mokyklos būklę: mokytojų atlyginimas turi būti didesnis už vidutinį šalies darbo užmokestį,“ – tokias nuostatas rasime 8-osios Gedimino Vagnoriaus Vyriausybės (1996-ų gruodis - 1999-ų gegužė) programoje. Jei pažiūrėsime į M.Adomėno pateiktą kreivę, pamatysime, kad laikotarpyje nuo 1997 iki 1999 metų švietimo biudžetas padidėjo nuo 5,9 iki 6,5 procentų BVP. Deja, vėliau, prie Vyriausybės vairo stojus Rolandui Paksui (tąsyk dar konservatoriui), o dar po pusmečio – Andriui Kubiliui, švietimo biudžetas sumažėjo vėl iki buvusio lygio. Svarbus faktas, kad 1996-2000 metų kadencijoje konservatoriai kartu su krikdemais turėjo absoliučią daugumą, todėl už šį laikotarpį politinės atsakomybės klausimas yra labai aiškus. Kaip matyti, apie mokytojo profesijos prestižą konservatoriai kalbėjo ir prieš 12 metų, todėl nepripažinus praeities klaidų, neįsivaizduoju, kaip dabar mokytojai galėtų patikėti konservatorių sąžiningumu ir jų siūlomo projekto perspektyvumu. Sakau tai todėl, kad kaip tik šiandien švietimo, mokslo ir studijų sistemose skiname vaisius to įdirbio, kuris buvo padėtas tada – prieš dešimtmetį, nes maždaug per tiek laiko užauga viena mokyklinė karta.
Jei, kaip sakoma, politinės valios 9-ai ir 10-ai vyriausybėms (R.Pakso ir A.Kubiliaus) pritrūko, tai dar liūdniau, kad po 2000-ųjų, kai šalies ūkis ir BVP pradėjo sparčiai augti, švietimo biudžetas visą laiką, tik su nežymiais kilstelėjimais 0,1 procento, mažėjo. Padėtis nepagerėjo nei antrą kartą Vyriausybei vadovaujant R.Paksui (šįsyk – jau liberalui), nei juolab Vyriausybės vairą paėmus Algirdui Brazauskui. Pastarajam vadovaujant, švietimo biudžetas visą laiką mažėjo ir iki 2006-ųjų pasiekė bene žemiausią lygį per visą aptariamą laikotarpį – 5,5 proc. BVP. Dar liūdniau, kad A.Kubilius ir M.Adomėnas iš inercijos šį laikotarpį (nuo 2001-ų) apibūdina, kaip socialdemokratų valdymą. Tai skamba, kaip absoliutus groteskas, nes vien pagal švietimo biudžeto mažinimo požymį Algirdas Brazauskas iki tikro socialdemokrato niekaip netraukia. A.Brazauskui tenkančios politinės atsakomybės klausimas yra aiškus, tik bėda, kad taip manipuliuojant socialdemokratų vardu, kaip tai darė ir daro A.Brazauskas bei jo aplinka, žmonių galvose galutinai buvo sujaukta vertybių sistema ir bent minimali orientacija „kas yra kas“.
Dabar konservatorių pateikiamame programos fragmente neatrodo įtikinančiai mokytojų atlyginimų didėjimo perspektyva iki 2013 m. Jei tikėsime skaičiais, tai tais metais, vidutinis mokytojo atlyginimas sieks 4500 litų. Kyla klausimas, o kokia per šį laikotarpį bus infliacija ir pinigų nuvertėjimas? Jei kalbame apie mokytojo profesijos prestižą, tai ši suma, pagal šiandienos prekių ir paslaugų kainų lygį neatrodo labai įspūdinga, o ką jau kalbėti apie 2013-uosius.
Neabejotinai teisingas A.Kubiliaus ir M.Adomėno teiginys apie tai, kad kai kuriose šalyse mokytojų atlyginimas yra 9-11 proc. didesnis, negu kitų valstybės tarnautojų. Tačiau kodėl apie tai plačiau nebuvo kalbama turint valdžios svertus? Tokią mintį eskaluoti dabar prieš rinkimus yra ir šiek tiek populistiška, ir rizikinga, nes taip galima dar labiau supriešinti visuomenę, kuri ir taip jau pakankamai suskaldyta, vis labiau didėjant socialinei įtampai.
Dar viena švietimo sistemos problema, kuri kamuoja šiandien visą švietimo bendruomenę nuo tėvų iki mokyklų vadovų – iki marazmiškos ribos išpūstas biurokratizmas. Būtent prieš dešimtmetį buvo padėti „pagrindai“ daugeliui šiandienos neretai absurdiškų biurokratinių procedūrų. Įvairių planų, ataskaitų ir panašių dalykų rašinėjimas mokytojams atima begalę brangaus laiko iš jų tiesioginio darbo su mokiniais. Apie šią problemą konservatoriai kol kas neužsiminė, tačiau ją reikia spręsti jau šiandien. Kai kuriose šalyse popierinio darbo krūvį mokytojams padeda įveikti įvesti jų padėjėjų etatai. Tik ar galime šiandien kalbėti apie mokytojo padėjėjus, jei provincijose trūksta eilės mokytojų-specialistų. Tačiau spręsti ir šį klausimą vėliau ar anksčiau reikės.
Su idėja apie kūrybines arba tobulėjimo atostogas mokytojams, konservatorius galiu pasveikinti. Tai nėra kažkas labai originalaus, nes kitose šalyse tokia praktika taikoma, tačiau Lietuvos švietimo sistemai tokia praktika reikalinga kaip oras ir vanduo. Tai būtų žymiai efektyviau už dabar veikiančią mokytojų kvalifikacijos kėlimo sistemą, dėl kurios mokytojai verčiami popierizmo vergais. Suprantama, šiai įdėjai įgyvendinti reikia padaryti labai daug, bet to siekti verta vardan visos švietimo sistemos ir valstybės ateities.
Aktualus mokytojų pensinio amžiaus ir jų pensijų klausimas. Jis tikrai turi būti kažkaip apibrėžtas, o mokytojų privalomas (o gal ir leistinas) stažas sumažintas. Kitose šalyse tai ganėtinai plačiai taikoma (pavyzdžiui – Lenkija, Japonija). Viena akivaizdu, mokytojų bendruomenę visomis išgalėmis reikia atjauninti. O kokia turėtų būti mokytojo pensija, turbūt nereikia įrodinėti.
Konservatoriams, kaip Seimo opozicijai vertėtų rimtai ir kritiškai pažvelgti į tai, ką mokytojams „pagamino“ ŠMM klerkai. Kalbu apie pavyzdinį mokytojo pareigybės aprašymą ir atestavimo nuostatus. Tam tikrais atvejais tai primena beteisių vergų būklę mokyklų vadovų visagalystės akivaizdoje ir visišką nuolaidžiavimą tėvų ir mokinių kaprizams. Bet tai jau atskiro rašinio tema.
Tačiau šiandien bene svarbiausias klausimas – kuo dar gali pasitikėti mokytojai? Kol kas, regis, tik pačiais savimi. Juolab, kai šiandien Švietimo ministerija skelbia net nepridengtą propagandinį melą apie nuo sausio 1-os 15 procentų padidėjusius mokytojų atlyginimus, čia pat pripažindama, kad visiems biudžetininkams atlyginimai ir taip pakilo 11,03 procento. Skaičiai paprastai esti patys negailestingiausi arbitrai. Todėl reikėtų ministrės R.Žakaitienės pavaldiniams jais pasidomėti, o būtent – realus 3,7 proc. mokytojų atlyginimų padidėjimas ir 8 proc. pasiekusi infliacija.
Tad ar gali dar kilti klausimas dėl mokytojų streikų? Ir kas dėl to kaltas? Vėl valdančiųjų klapčiukai kaltins A. Bružo vadovaujamą profsąjungą? O juk vėlgi, tie patys negailestingi skaičiai liudija, kad pastaruosius 6 metus visos vyriausybės nuosekliai stūmė švietimą į klampią skurdo balą.
Tomas Bakučionis yra LSDS valdybos narys
