...Taip kadaise, atgimimo apyaušryje vadinosi legendinės grupės „Antis“ daina. Žurnalai rašo, kad „Antis“ vėl ketina parskristi į mūsų padangę. Tiesa, ironijos nestokojantis anos dainos tekstas kalbėjo apie kasdienius dalykus. Tiesa, anuomet „Anties“ repertuare skambėjo ir pakankamai aštrių politinių tekstų, tačiau kalbėsiu šįsyk ne apie „Antį“, nors šią grupę ir jos aštrias dainas prisiminiau ne šiaip sau.
Tada, prieš gerą 20 metų, politinėje erdvėje iš SSRS lyderio M. Gorbačiovo lūpų it arabų pasakų burtažodžiams nuskambėjus „perestroika“ ir „glastnost“, visuomenės sąmonėje pasklido didžiųjų pasikeitimų nuojauta, tiesiog kaip Džinas iš butelio. Tąsyk visuomenė tarsi skilo į dvi dalis – dainuojančios revoliucijos šauklius, dalis jų pirmieji puolė prieš ugnį ir 1987-ųjų rugpjūčio 23-ią prie A.Mickevičiaus paminklo surengė pirmą platesnio masto protesto mitingą sovietijoje, ...bet kokia žaibiška kaita, nes jau po metų ta pačia proga Vingio parke jau šimtatūkstantinė minia, plevėsuojant Trispalvėms, skandavo „LIETUVA“. Tiesa, anuomet buvo ir kita dalis – tie, kurie suskubo gabenti įvairių spalvų metalus iš „matuškos“ Rusijos į Vakarus ir taip kaupti „įstatinį“ kapitalą ateičiai...
„Anties“ daina šiandien būtų taip pat aktuali, tik sakydami „kažkas atsitiko“ turime kalbėti jau apie labiau globalius dalykus, apie tai, kas atsitiko su mūsų Valstybe ir su mumis visais.
Kurią sritį bepaimtumėm, visur tektų pakartoti „kažkas atsitiko“. Kurią sritį bepaimtumėm, beveik kiekvienas mąstantis žmogus sutiks, kad reikalingos esminės permainos, kad daugiau taip tęstis nebegali, kad prieita pavojinga riba, kuri valstybei ženklina hamletiškąjį „to be or not to be“ : „paksogeitas“, Kėdainių kunigaikščio Viktoro vojažai, politiniai „turistai“ viešojoje politikoje, „Dujotekana“, Vytauto Pociūno žūtis (o gal ir nužudymas)... sąrašas būtų ilgas. Kitas klausimas, ar visuomenės sąmonėje jau jaučiamas pasikeitimų „kvapas“, taip, kaip prieš 20 metų? Analogijų yra. Ar atskiros visuomenės grupės suvokia, kad kiekviena iš jų yra savaip atsakinga už gyvybiškai būtinus pasikeitimus?
Štai artėjant rugsėjo 1-ajai, socialdemokratė Švietimo ministrė Roma Žakaitienė labai nesocialdemokratiškai pareiškė, kad biudžeto nebegalima perskirstyti, kad padidinus įvairias išmokas parlamentarams ir valdininkams, mokytojams padidinti atlyginimų koeficientus (kaip kadaise buvo žadėta) pinigų nebeliko. Mokytojai, kaip jau tapo įprasta Lietuvoje, liko už borto, o juk kasdienių prekių kainos nuo pernykščio rugsėjo gerokai šoktelėjo. Ar švietimiečių profsąjunga, vasario 21-ąją per didžiuosius šalčius organizavusi gausų mokytojų piketą prie ŠMM suvokia, kad valdžia iš jų paprasčiausiai tyčiojasi? Patys mokytojai tai suvokia, bet, deja, kantriai tyli... Įdomu kitkas, „kažkas atsitiko“ ir su tautos išrinktaisiais, kad artėjant Seimo rinkimams, jie taip drąsiai socialinius klausimus grūda į gilų stalčių ir taip pat drąsiai skelbia antisocialinius sprendimus. Kaip kitaip pavadinsi aukštojo mokslo „reformą“, kuriai pritarė visos parlamentinės partijos, o įgyvendina „socialdemokrato“ vadovaujama vyriausybė? Šioje vietoje nebematau prasmės klausti, ką galvoja Tautos išrinktieji apie valstybės ateitį, kurią užtikrina tautos švietimas. Tegaliu ištarti sakralią frazę „Atleisk jiems, Viešpatie, nes jie nežino, ką daro“ . Pagal tokią logiką labai tikėtina, kad ir prie parlamentarų rentų Seimo rudens sesijoje bus sugrįžta.
Ne paslaptis, kad tarp kai kurių parlamentinių partijų įsitvyro didelis netikrumas dėl būsimųjų rinkimų, bet nepaisant to.... O gal tautos išrinktieji pasąmonėje tikisi, kad juodosios technologijos per rinkimus išspręs visas netikrumo problemas, nes jau pusė milijono piliečių nubalsavo kojomis, kiek jų dar taip nubalsuos? Tad beliks juodosios technologijos... Kaip kitaip paaiškinti tokią išrinktųjų „drąsą“.
Kažkas atsitiko ir mūsų tapatybei? Skelbtas Lietuvos vizijos konkursas, net studentai susirūpino mūsų tapatybe ir suorganizavo prašmatnią Asamblėją tema „Tapatybė – lietuvis: kaip išlikti savimi?“. Paradoksalu, kad tapatybės kontekste studentus taip jaudina dvigubos pilietybės klausimas, tačiau į Asamblėjos darbotvarkę net neįtraukiama antisocialinė aukštojo mokslo „reforma“? LSS Asamblėjos dalyvių, pasirodo tai nedomina, kaip ir nedomina kalbančiųjų apie tapatybę tai, kad mūsų šalyje sistemingai ir beatodairiškai naikinamas mūsų kultūros paveldas – mūsų tapatybės dalis, o tiksliau tai – kas iš jo dar yra likę. Liūdna tai, kad ši problema kol kas rūpi tik keliolikai nevyriausybinių organizacijų. Vilties teikia tai, kad nepaisant visuotino abuojumo paveldui, gimsta stiprus visuomenės sąjūdis, tik jame kaip tik studentijos ir trūksta. Tačiau ir vėl – kažkas atsitiko, nes šiame paveldo naikinimo procese vienokia ar kitokia forma dalyvauja... valstybės institucijos, nes taip surašyti įstatymai, toks mūsų kai kurių valdžios vyrų ir moterų, reziduojančių stiklo bokštuose, mentalitetas: medinukai – bjauru ir juos geriau padegti, stiklinės dėžės – gražu, jas reikia statyti. ... Šnipiškės, Donelaičio g. 15 Vilniuje, Kaunas, Klaipėda.... Beje, tokio mentaliteto išraišką galima pamatyti Vilniaus geležinkelio stotyje eksponuojamame Lietuvos makete. Kaip manote, kas makete stovi šalia Gedimino pilies bokšto? Ogi savivaldybės ir „Hanner“ stiklinukai. O virš Kauno Prisikėlimo bažnyčios išdidžiai vinguriuoja vokiškas ir labai baltas greitasis ICE traukinys, visai kaip Ostapo Benderio Vasiukų vizijoje... Nepatingėkite, nueikite ir dar vaikams bei anūkams parodykite, nes labai gražu, tas ICE dar ir važiuoja.
Įsiklausykite, tai eksponuojama tarptautinio susisiekimo stotyje, kuri yra vieni iš valstybės vartų, per kuriuos atvyksta mūsų svečiai ir galbūt tarptautiniai partneriai. Ar jie tuos „hanerius“ šalia Gedimino bokšto turės suvokti kaip mūsų tapatybę ir valstybingumo simbolį? Nuo kada stikliniai piršteliai tapo valstybės simboliu? Ar mūsų senieji miestai jau neturi nei savo heraldikos, nei legendomis apipintos istorijos? Ar mes netampame čiabuvių tautele, mainančią auksinius šedevrus į stiklinius karoliukus? Matyt, kažkas atsitiko šį kičinį maketą suprojektavusiems, pagaminusiems ir darbą priėmusiems.... Bet užtenka keletą šimtų metrų nužengti šonan ir nukeliauti prie gretimų, jau taip pat tarptautinių vartų – Vilniaus autobusų stoties ir pamatysite tikruosius, ne Ostapo Benderio vizijos Vasiukus. Žingsniuokite apdairiai, nes teks eiti per maždaug 100 kvadratinių metrų ploto „niekieno“ teritoriją, plytinčią prieš pat centrinį Autobusų stoties įėjimą – vandens išgraužtas gruntas, duobės, akmenys, numindžiotų piktžolių likučiai, nei grindinio, nei laiptų, tiesiog – „niekieno“. Ar miesto svečias tai taip pat suvoks, kaip mūsų tapatybę? O juk buvusioji Vilniaus valdžia, užuot pirkusi oranžinius dviračius, stačiusi žybsinčius tramvajaus maketus ir vėjais leidusi šimtatūkstantines sumas panašioms „PR“ akcijoms, senių seniausiai galėjo sutvarkyti ne vieną ir ne dvi tokias „niekieno“ teritorijas. Gal dabartinė Vilniaus valdžia išgirs šiuos pamąstymus? Bet tam ji turėtų pakeisti savo mąstymą, bent jau – nebegriauti, nežaisti su stikliniais karoliukais ir oranžiniais dviračiais...
Tomas Bakučionis yra Lietuvos socialdemokratų sąjungos valdybos narys
