2008 metų Seimo rinkimų kampanija prasidėjo. Tai jau ne kartą pripažino politologai, politikai ir vieši kalbėtojai. Apie tai byloja Seimo politikų aktyvumas teikiant įstatymų projektus ir traukiant stalčiuose dūlančius senus neištesėtus pažadus rinkėjams spręsti konkrečias ir platesnes problemas.
Juolab, kad problemų Valstybėje kaupiasi it šiukšlių po žiemos, tačiau kokių nors poslinkių jas sprendžiant ar bent konkretesnių Seimo ir Vyriausybės politikų judesių link jų sprendimo rinkėjai nesulaukia. Kaip tik dabar buvo vėl į paviršių ištraukti aukštojo mokslo reformos ir progresinių mokesčių sistemos klausimai, o šalia to vėl iš gilaus stalčiaus buvo ištraukta tiesioginių merų rinkimų idėja ir gana naujas dalykas – Konstitucinio teismo reforma, įgalinsianti kiekvieną pilietį tiesiogiai kreiptis į Konstitucinį teismą (nors apie tai teisininkai ir politikai nesyk diskutavo).
Aukštojo mokslo reformos atveju tauta, regis, greitai susiorientavo kas prie ko (vis tie studentai!) – anokia čia reforma, tiesiog už mokslus dabar visiems reikės atlenkti iš savos kišenės. Net ir tiems, kurių kiauros. O štai kituose klausimuose tautai susiorientuoti sunkiau, juolab turėti aiškią savo nuomonę. Tiesa, dėl progresinių mokesčių kilo kone komentatorių karas, į kurį savo artileriją mestelėjo Laisvosios rinkos institutas (LLRI). Nesvarbu, kad klišais vamzdžiais šaudė ir papelijusiu paraku. Šaudyta bemaž į vienus vartus. Tad LLRI „ekspertai“ tautiečiams ant smegenėlių prišaudė užtektinai. Veikta išties kryptingai ir nuosekliai, nes rytietiškos ar Lotynų Amerikos valstybėlės ateitis socialinės politikos ir mokesčių srityse Lietuvai jau beveik garantuota. Du paskesnieji klausimai – merų rinkimai ir Konstitucinio teismo reforma keistai nublėso merkantiliniuose svarstymuose apie seimūnų rentas. Ginkdie nenoriu pasakyti, kad tai nesvarbus klausimas, anaiptol, nes dar kartą Seimo milijonieriai ( būtent jie aktyviausiai palaikė rentų idėją) tautai pasirodė kas iš tikro esą – tiesiog apgailėtini. Tačiau Valstybės dienos proga būtų pilietiška ir patriotiška padiskutuoti apie Valstybės raidos perspektyvas, todėl Konstitucinio teismo reformos ir tiesioginių merų rinkimų klausimai yra esminiai.
Kitas dalykas, kad visi suminėti klausimai (neišskiriant seimūnų rentos) yra tarpusavy gan tampriai susiję. Schema būtų tokia. Dabartinė siūloma aukštojo mokslo reforma iš esmės perša vieną perspektyvą – mažaraštę tautą. Prie mažaraštingumo dar prisidėtų ir „plokščių“ mokesčių sistema, kuri ilgiems metams nukelia europietiško viduriniojo socialinio sluoksnio susiformavimą. Turint omeny, kad vakarų demokratijos šalyse būtent vidurinysis gyventojų sluoksnis yra politiškai aktyviausias netrunki suvokti, jog vėl siūloma tiesioginių merų rinkimų idėja ir Konstitucinio teismo reforma, o tiksliau jų galimos pasekmės būtų tinkamos kaip tik tokiai mažaraštei ir mažaturtei didžiajai tautos daliai. Sena tiesa – mažaraštį ir elgetą lengva valdyti. Dėl tiesioginių merų rinkimų tenka priminti ne kartą kalbėtus dalykus, apie kuriuos turėtų būti garsiai kalbama ne tik uždaruose „specų“ kabinetuose, bet paaiškinama ir tautai. Vien tiesioginiai merų rinkimai savivaldos problemų neišspręs. Net svarstymai apie galių paskirstymą tarp tiesiogiai renkamo mero ir tarybos yra vienpusiški ir nepakankami. Žiūrėti į tai reikia sistemiškai, aiškiai įvardijant svarbiausią vietos savivaldos tikslą ir reikšmę valstybės gyvenime. Žiūrėti sistemiškai, tai reiškia suprasti, kad svarbiausia savivaldos grandis yra apačioje – seniūnija ir bendruomenė. Nuo jų sąveikos ir funkcionavimo kokybės priklauso žmonių lūkesčių išsipildymas, o tai ir turėtų būti ne tik vietos savivaldos, tačiau bet kurios normalios valdžios egzistavimo esmė. Šia prasme sisteminio požiūrio stoka su tiesioginių mero rinkimų idėja siejasi diskusija dėl Konstitucinio teismo reformos. Galimybė kiekvienam piliečiui kreiptis į Konstitucinį teismą iš pirmo žvilgsnio yra tokia pat paviršutiniškai patraukli kaip tiesioginiai mero rinkimai. Tačiau niekas kol kas nesiima aiškiai atsakyti į klausimą ar tokiu būdu realiai bus įgyvendinti žmonių lūkesčiai? Norint atsakyti į šį klausimą, reikėtų aiškiai įvardyti, ar žmonių lūkesčius atspindi visa dabartinė teismų sistema. Prie to reikėtų taip pat aiškiai ir sąžiningai atsakyti ar Konstitucinio teismo įsteigimas 1993 metais, vadovaujantis Konstitucijoje įtvirtintomis nuostatomis, realiai įgyvendino visuomenės lūkesčius? Neabejoju, kad kai ką šokiruos tokio klausimo kėlimas apskritai. Tačiau toks klausimas nekiltų, jei pastaraisiais metais (pradedant „paksogeitu“ ir baigiant eks- VSD šefo Arvydo Pociaus istorija) nematytumėme akivaizdaus Konstitucinio teismo politinio angažuotumo. Toks klausimas nekiltų, jei tiek viešai, tiek siauresniuose rateliuose teisės teoretikai ir praktikai nediskutuotų kontraversišku klausimu – ar Konstitucinis teismas yra Lietuvos teismų sistemos dalis.
Diskusijose apie Konstitucinio teismo reformą (panašiai kaip ir dėl merų) įžvelgiu vieną esminę ydą. Daug kalbama apie galią, galių paskirstymą tarp atskirų teismų, tarp teismų ir kitų valdžių. Tokia retorika iš esmės byloja apie iškreiptas mūsų vertybes, nes beveik nekalbama apie esmines vertybes – žmogaus teises, pilietines teises ir laisves bei visuomenės arba viešą interesą, tačiau nedelsiant keliamas klausimas dėl Konstitucinio teismo etatų didinimo ir patalpų plėtimo. Tad nenuostabu, kad esminės vertybės tarsi paskęsta klampioje dabartinėje politinėje, socialinėje sistemoje ir tuo pačiu teismų sistemoje.
O trūksta iš pirmo žvilgsnio nedaug, kad sistema taptų tikra sistema, o ne jos imitacija su kalbomis apie galių pasiskirstymą ar patrauklia „euro-iškaba“ už kurios slepiasi toli gražu ne euro-mentalitetu, o „rytietiškais“ interesais grindžiama politinė konjunktūra, besirūpinanti tik savo asmenine ar savo klano gerove.
Belieka kiekvienam politikui, teisininkui sau sąžiningai atsakyti ar įgyvendinus Konstitucinio teismo reformą bus geriau apgintos konstitucinės piliečių teisės, kaip ir tiesiogiai renkant merą ar vietos savivalda priartės prie eilinių piliečių ir jų bendruomenių, ar įgyvendins jų lūkesčius? O kol kas mums reikia rimtų teisinių ir politinių saugiklių, nes priešingu atveju ir Konstitucinio teismo reforma taps dar viena manipuliuojamos demokratijos iškaba, dar viena „gerumo“ akcija patikliems piliečiams. Beliks tik suvaidinti visuotinių mero rinkimų farsą.
Tomas Bakučionis yra Lietuvos socialdemokratų sąjungos valdybos narys
