Garsaus Lietuvos infektologo prof. dr. Alvydo Laiškonio pastebėjimu, prieš ruošiantis į bet kokią kelionę pirmiausia reikėtų pasidomėti epidemiologine situacija toje šalyje.
„Kadangi Europa daugelio jau išvažinėta ir darosi nebeįdomi, vis daugiau lietuvių traukia į Azijos šalis. Žmonės dabar itin dažnai ieško įspūdingų kelionių, iššūkių, lenda į gyvūnų narvus ir panašiai. Visgi nusipirkęs kelialapį žmogus labai dažnai vėliau pradeda taupyti. Ir apie tai, ką patariame mes, gydytojai, nepagalvoja. O juk ir įvairios turistinės kompanijos neretai sudaro savo žemėlapius, kur yra rizikingos zonos“, – pabrėžė žinyną apie tropines ir keliautojų ligas išleidęs medikas.
Anot jo, viena populiariausių iš tropinių šalių įvežamų pavojingų infekcinių ligų – uodų platinama maliarija. „Jos puikiai galima išvengti pasirūpinus profilaktiniu gydymu vaistais. Taip pat iš anksto vertėtų išsiaiškinti, ar žmogus yra pasiskiepijęs nuo pasiutligės, nes pasitaiko ir labai egzotinių atvejų. Pavyzdžiui, kaip tik teko tiesiog telefonu konsultuoti keletą tokių žmonių, kuriems einant Tailande gatve užšoko beždžionė, įkando į nugarą ir nulėkė. Tada skambina, ieško, kas čia galėtų būti. Aišku, tokie atvejai pakankamai išskirtiniai“, – sakė A. Laiškonis.
Antra pagal populiarumą įvežtinė uodų platinama infekcija – Dengė karštligė. „Jos, kaip ir maliarijos, paprastai per metus registruojame iki 10 atvejų. 99 procentai įvežtinių maliarijos atvejų tiek Lietuvoje, tiek Europoje yra iš Afrikos. Dengė karštligę taip pat dažniausiai parsivežame iš šio žemyno, taip pat – Pietų Amerikos, Brazilijos. Tačiau šią ligą pernešantys uodai yra paplitę ir Karibų salose, vietinių atvejų šiais metais pasitaikė net Ispanijoje ir Prancūzijoje“, – komentavo ULAC gydytoja Galina Zagrebnevienė.
Nešvarių rankų liga
Profesorius taip pat priminė, kad juokų darbas iš svečios šalies parsivežti hepatitą A, vadinamąją „nešvarių rankų ligą“, kuria galima užsikrėsti per užterštą vandenį ir maistą: „Apskritai daugelyje šalių negalima gerti vandens iš krano, net ir su juo valytis dantų.“
Kaip informavo G. Zagrebnevienė, hepatitą A dažniausiai parsiveža keliaujantieji Pietų Azijos, buvusiose Sovietų Sąjungos šalyse, Pietų Amerikoje, Afrikoje. Todėl vykstant į didelio endemiškumo regionus rekomenduojama nuo šios ligos pasiskiepyti. Profilaktinius skiepijimus, padedančius įgyti ilgalaikį imunitetą nuo šios infekcinės ligos, rekomenduojama atlikti likus 2–4 savaitėms iki kelionės.
Kita dažna problema – žmonės suserga maisto toksinėmis infekcijomis, sukeltomis šigelijų, salmoneliozių, kitų bakterijų. Vartojant nesaugų maistą ar su nešvariomis rankomis galima užsikrėsti ir vidurių šiltine.
Nuodingi augalai ir parazitai
Keliaujančiuosius į egzotinius kraštus A. Laiškonis įspėjo ir dėl nuodingų gyvūnų, augalų, kurių negalima liesti, pavojaus. „Netoli Azijos, Afrikos krantų yra pavojingų medūzų, nuodingų žuvų, gyvačių. Svarbu įsidėmėti, kad nežinomų žuvų negalima liesti. Pavyzdžiui, yra toks apsinuodijimas šiltųjų jūros žuvų oda, kai išsiskiria ciguatera toksinas. Tada jau po kelių minučių ar valandų atsiranda tam tikri odos pakenkimai. Tai ypač pavojinga mėgstantiems nardyti tarp koralų rifų.“
Nuvykę į kitas platumas turistai gali parsivežti ir įvairiausių parazitozių. „Tai gal daugiau išskirtiniai atvejai, bet yra tekę diagnozuoti šistosomozę. Žmogus ja užsikrėtė išsimaudęs Afrikos ežere, kuriame gyvena parazitas, įlendantis į organizmą per sveiką odą. Tada jis apsigyvena prie šlapimo pūslės esančiuose rezginiuose ir pasireiškia per šlapinimąsi krauju. Ilgą laiką – net septynis mėnesius – diagnozė nebuvo nustatyta, nes nebuvo gerai surinkta anamnezė. O gydymas buvo labai paprastas – tereikėjo vos dviejų tablečių per dieną. Taigi labai svarbu tiek pacientui pasipasakoti, tiek specialistui tikslingai išklausinėti aplinkybes, kad galėtų pateikti tikslesnę diagnozę“, – atkreipė dėmesį pašnekovas.
A. Laiškonis pridūrė, kad įprastas reikalas yra ir vadinamosios „viešbutinės“ bėdos – patalinės blakės, grybelinės ligos. „Beje, ne visi yra girdėję ir apie tokią „aukštikalnių liga“. Ji ištinka nuvažiavus slidinėti į kalnus, mat staiga pakilus į didelį aukštį gali atsirasti tam tikri psichikos sutrikimai“, – sakė jis.
Pavojingos infekcijos – ir Lietuvoje
Vis dėlto pavojingą infekciją galima „pasigauti“ ir nevykstant toli iš Lietuvos. Dar neseniai britų sveikatos specialistai Lietuvą įvardijo kaip vieną iš šalių, kurioje rizika susirgti tymais yra didžiausia.
Baltijos šalyse taip pat stebimas didelis sergamumas erkinio encefalito viruso sukeliama liga, galinčia pažeisti galvos smegenis, jų dangalus ir nervus. Kiekvienais metais Lietuvoje nustatoma 300–700 ligos atvejų, iš kurių keli pasibaigia mirtimi.
Šiais metais Lietuvoje užregistruota jau daugiau nei 100 erkių platinamo virusinio encefalito susirgimų, iš jų – 2 mirties atvejai. Didžiausias sergamumas šia liga stebimas vasaros pabaigoje ar rudens pradžioje, tai siejama su dažnesniu šalies gyventojų lankymusi miškingose vietovėse įsisiūbavus uogavimo ir grybavimo sezonams.
Keliaujantiems ar stovyklaujantiems Lietuvos gamtoje (kaimo, miškingose erdvėse) rekomenduojama nepamiršti veiksmingiausios apsisaugojimo nuo erkinio encefalito priemonės – skiepų.
Dėl kylančios paviršiaus vandens temperatūros Baltijos jūroje Europos ligų prevencijos ir kontrolės centras yra įspėjęs apie susidariusias tinkamos sąlygas daugintis Vibrio bakterijoms. Manoma, kad vidutinis arba aukštas jų lygis registruojamas daugelyje Baltijos jūros pakrančių: Danijoje, Švedijoje, Vokietijoje, Lenkijoje, ypač Gdansko įlankoje, Latvijoje, Estijoje, Suomijoje taip pat ir Lietuvoje, Klaipėdos apskrityje.
Dažniausiai vibriozė pasireiškia gastroenterito simptomais – vandeningu viduriavimu, pilvo skausmais, pykinimu, vėmimu. Ligos simptomai išsivysto per 24 val. po užsikrėtimo ir tęsiasi apie tris dienas. Vibrio bakterijos taip pat gali sukelti žaizdų ar minkštųjų audinių infekcijas, septicemiją ir kt. Asmenims, užsikrėtusiems Vibrio vulnificus infekcija, liga gali komplikuotis galūnių amputacija ar mirtimi.
Pasirūpinti vaistinėle ir draudimu
A.Laiškonis atkreipė dėmesį, kad išsiruošus į kelionę ne tik reikėtų pasitarti su gydytoju dėl rekomenduojamų skiepų ar kitų atsargumo priemonių, bet ir pasirūpinti tinkama vaistinėle: turėti vaistų nuo temperatūros, galvos svaigimo, viduriavimo, spazmų, lašų akims, migdomųjų.
Taip pat būtina prieš kelionę nepamirštų apsidrausti bei pasidomėti privalomais skiepais. Nors į daugumą pasaulio šalių vykstantys keliautojai neprivalo būti pasiskiepiję nuo užkrečiamųjų ligų, kai kurios valstybės, atsižvelgusios į sergamumą šalyje bei infekcinių ligų riziką, reikalauja skiepų nuo tam tikrų infekcijų.
Vykstant į Angolą, Bisau Gvinėją, Burundį, Centrinę Afrikos Respubliką, Čadą, Dramblio Kaulo Krantą, Gaboną, Ganą, Kamerūną, Kongo Demokratinę Respubliką, Malį, Nigerį, Pietų Sudaną, Siera Leonę, Togo Respubliką ar Ugandą yra privaloma pasiskiepyti nuo geltonosios karštligės. Dokumentų, patvirtinančių atliktus skiepus nuo meningokokinės infekcijos, reikalaujama keliaujant į Gambiją, Libiją ar tam tikras Saudo Arabijos teritorijas, o nuo poliomielito – atvykus į Nepalą.
