Į perkvalifikavimo kursus bedarbius vilioja ne noras išmokti amato, o gera stipendija.
Kai gatvėje sutiktas vaikystės draugas Viktoras pasigyrė grįžtąs iš mokesčių inspekcijos su nauju verslo liudijimu ir paprašė pavaišinti alumi, nori nenori teko jam prikišti, kad juk verslininkas turėtų vaišinti seną draugą – eilinį samdinį, o ne atvirkščiai.
„Verslininkas? Tai keičiam tą šiukšlę į bokalą alaus, – pamojavęs man prieš nosį dokumentu pasiūlė Viktoras. – Verslo liudijimą gavau nemokamai ir tuoj išmesiu!“
Už tokias naujienas galima ir pavaišinti. Begurkšnojant alų pavyko sužinoti tragikomišką istoriją, kaip plaunami pinigai – valdininkai, aukodami tūkstančius litų, iš girtuoklių ir tinginių daro verslininkus. Etikos sumetimais „verslininko“ ir jo bendramokslių vardai pakeisti.
Suviliojo stipendija
„Ilgokai myniau savo rajono darbo biržos slenkstį, kol vieną dieną man pasiūlė Šiaulių darbo rinkos mokymo centre palankyti 4 mėnesių trukmės kursus, kuriuose išmokęs dirbinių iš odos gamintojo amato pradėčiau savarankišką verslą, – vienu mauku užbaigęs pirmąjį alaus bokalą tęsė Viktoras. – Aišku, atšoviau, kad savo amatus su visomis odomis susikištų į vieną vietą, nes aš Šiauliuose neturiu nei kur, nei už ką gyventi.
Tačiau kai man ėmė žadėti nemokamą kambarį su maitinimu (aišku, irgi už ačiū), suklusau. O kai biržos ponia pridūrė, jog kursus finansuoja Europos Sąjunga, kuri klausytojams skiria dar ir 800 litų stipendija kas mėnesį – suskubau pareikšti, kad aš visą sąmoningą gyvenimą svajojau daryti meninius dirbinius iš odos ir jais užversti visą Lietuvą“.
Spalvinga kompanija
Padavėja patiekė po antrą bokalą, todėl ėmė linksmėti ir Viktoras, ir jo istorija: „Ką gi, atvažiuoju į Šiaulių darbo rinkos mokymo centrą, o čia man iš tikro paskiria kambarį. Maitinimą – irgi. Tiesa, netrukus išaiškėjo, kad pusryčius bei pietus tiekė tame pačiame darbo rinkos mokymo centre virėjų kursus lankiusios moterys. Jos kartais išvirdavo tikrą jovalą, bet ką jau padarysi – negi už savus pirksi maistą. Tik gaila, ten nebuvo aludarių kursų...“
Kaip sakė Viktoras, į tuos odos dirbinių gamintojų kursus buvo susirinkusi spalvinga liaudis. „Toks Linas nors slėpė, bet žargonas bei pasaulėžiūra išdavė, kad jis gyvenimo universitetus išėjęs „grotuotame fakultete“. Apie Aliaus praeitį bylojo įtartinai mėlyna nosis, šiaulietis dailininkas Kostas darbo seniai neturėjo dėl invalidumo. Mindaugas buvo įpratęs parazituoti moterų sąskaita ir taip toliau“, – pasakojo pašnekovas.
Gėrė iš nevilties
„Tikrą kursų skonį pajutome gavę po pirmąją stipendiją. 800 litų – juk tai karališki pinigai! Aplankėme visas garsiausias Šiaulių picerijas, kavines, – toliau porino Viktoras. – Padauginęs išgerti Alius grįždavo su taksi ir į jam skirto kambario lovą krisdavo su batais, todėl patalpa greitai virto kiaulide. Kartą, kai kursai jau buvo įpusėję, o audringai aplaistyta eilinė stipendija išgaravusi, rytą su batais iš lovos išlipęs Alius pareiškė negalįs toliau studijuoti odų paslapčių, kol neatsipagirios. Nė iš vieno mūsų negavęs pinigų, jis dešimtinę pasiskolino iš... darbo rinkos mokymo centro vadovo. Bet jis sąžiningas, gavęs stipendiją – grąžino“.
Pasak Viktoro, geriama buvo ne tik iš įpratimo, bet ir iš nevilties. Nors kursų dėstytoja bandė pūsti miglą, kad išmokę amato jie galėtų gaminti, pavyzdžiui, aplankus knygoms ar dėklus mobiliesiems telefonams. Bet juk kursų klausytojai – ne naivūs vaikai, kad patikėtų tokiomis nesąmonėmis, kai visi turgūs lūžta nuo pigių kiniškų odos gaminių.“
Egzamino imitacija
„Gaila, kursai taip greitai baigėsi... – pažvelgęs per jau tuščio antrojo bokalo dugną atsiduso Viktoras. – Mums buvo pranešta, kad reikės laikyti baigiamąjį egzaminą. Norėjome spjauti, bet persigalvoti privertė įspėjimas, kad negausime paskutinės stipendijos. Be to, buvo tvirtai pažadėta, jog klausimai bus itin lengvi. Ir iš tikro, klausimai buvo tokie, kad į juos atsakytų net vaikas, nelankęs jokių kursų. Pavyzdžiui: „Kokiais klijais geriau klijuoti odą – odos ar metalo? Ar prieš tepant klijus reikia nuvalyti dulkes?“
Egzaminus, žinoma, visi išlaikė ir išgirdo paskutinį nurodymą – drožti į mokesčių inspekciją išsiimti verslo liudijimų, liaudyje vadinamų patentais. Žinoma, vėl už dyką. Daugelis būtų nėję, bet vėl teko rinktis tarp botago ir meduolio – arba negauni paskutinės stipendijos, arba gauni kartu su verslo liudijimu.
Net nebandė dirbti
„Mus priėmusi mokesčių inspekcijos darbuotoja, išgirdusi, kas mes ir ko atėjome, atsidususi liepė pildyti anketas. Ir tyliai pridūrė, kad kai „patento“ nebereikės, jį grąžinti. Aš grąžinau po kelių dienų, nes jokių odos gaminių nė velnio niekam nereikia. Kiek žinau, taip pat pasielgė ir kiti kursų lankytojai“, – užbaigė Viktoras.
Už trečią alaus bokalą jis pasiūlė papasakoti naujausius savo nuotykius, bet negavo – kam įdomus ne Europos lėšomis mokomo verslininko, o eilinio Lietuvos bedarbio gyvenimas?
Verslą pjovė krizė
Tokie tragikomiški socialiniai eksperimentai – mokyti amato žmones, kurie visiškai nenusiteikę dirbti, – pradėti ne Šiauliuose ir ne šiemet. Jie senokai vyksta visoje šalyje. Štai užpernai Panevėžio darbo birža į keramikų kursus pasiuntė... keramikę Dalią Naudžiūnaitę.
Maždaug nuo 2004-ųjų panevėžietė menininkė D. Naudžiūnaitė vertėsi iš molio gamindama suvenyrus – žvakides bei molines figūrėles. Savo dirbtuvėlėje išglazūravusi ir krosnelėje išdegusi, jas pardavinėjo turistams. Iki sunkmečio keramikė iš šio amato šiaip ne taip vertėsi, nors neretai triūsdavo po 10–12 valandų.
Atėjus krizei smarkiai sumažėjo pirkėjų, o 2009-aisiais valdžia drastiškai pakėlė mokesčius amatininkams. Už „patentą“ metams iš D. Naudžiūnaitės pareikalauta net 4000 litų, taigi po 300 litų kas mėnesį. Dirbti tapo nuostolinga, tad 2009-aisiais ji užrakino savo dirbtuves ir ėmė minti darbo biržos slenkstį. Čia tų pačių metų rudenį D. Naudžiūnaitei buvo pasiūlyta lankyti pusę metų trunkančius... keramikų kursus.
Ragino nebijoti
Kartu su kitais 11 atrinktųjų bedarbių keramikė pusę metų mokėsi to, ką ir taip seniai mokėjo. Kursų vadovė – Panevėžio darbo rinkos mokymo centro profesijos mokytoja Danguolė Svirplienė – tai grupei kone kasdien svirpė nebijoti pradėti savo verslą, imti verslo liudijimus, lipdyti keramiką, ja prekiauti. Naivuolė. Nors grupės apmokymas valstybei kainavo apie 42 000 litų, D. Naudžiūnaitė, atrodo, liko vienintelė, kuri po kursų dar bent kiek domisi šiuo amatu.
Išgirdusios, kuo domisi „Akistata“, darbo biržos darbuotojos korespondentą pasitiko atšiauriai, primindamos, kad visa oficiali informacija bei statistika apie bedarbių profesinę reabilitaciją yra darbo biržos tinklalapyje.
Trūksta motyvacijos
Tačiau atslūgus emocijoms, kalbėdama privačiai, mainais už pažadą neminėti pavardės, viena darbo biržos specialistė pasiguodė, jog visada lengviausia valdininkus kaltinti nekompetencija bei pinigų švaistymu:
„Patys matote, kokia padėtis Lietuvos darbo rinkoje. Nuolat domimės, kokių specialybių reikia darbdaviams, bet visų pirma pats bedarbis turi turėti motyvaciją – norą dirbti, o jo nėra kaip patikrinti ar išmatuoti. Taip, pasitaiko melagių, kuriuos domina tik noras smagiai praleisti laiką gaunant stipendiją. Saugantis tokių, įvestas reikalavimas pirma susirasti darbdavį – tada darbo birža finansuos specialybės apmokymą. Tačiau dėl tokios tvarkos nuolat susilaukiame kaltinimų iniciatyvos stabdymu ir biurokratizmu“, – sakė darbo biržos specialistė.
S. Stasaitis
