Neseniai balsas.lt perspausdino Timothy Snyderio tekstą, kurio originalas anglų kalba publikuotas „The New York Times Rewiew of Books“.
Priminsiu, kad T. Snyderis – istorikas, Yale (JAV) universiteto profesorius. Į lietuvių kalbą išverstos jo knygos: „Kruvinos žemės“, „Tautų rekonstrukcija". Pakeliui į spaudą „Raudonasis princas“ – talentingai parašyta Wilhelmo Franzo Josepho Karlo von Habsburgo (1895–1948) biografija. Šis Austrijos-Vengrijos valdovų dinastijos atstovas, pramintas Vosylium Išsiuvinėtuoju (Василь Вышиваный), siekė Ukrainos sosto.
Straipsnis kelia azartą
Paviršutiniškai peržvelgęs straipsnio iš „The New York Times Rewiew of Books“ lietuvišką vertimą, pajutau azartą, kurį, matyt, jaučia medžiotojas, kada nusitaiko į vis dar gyvą laimikį.
Žvėrių nemedžioju, todėl galiu tik spėlioti, ar šaulio aistra panaši į tą, kuri apima, kada solidaus autoriaus tekste pamatau akivaizdžią, gėdingą nesąmonę.
Tokia nesąmone man pasirodė lietuviško vertimo pavadinimas: „T. Snyderis: neįvertinus holokausto Lietuvoje, V. Golovatovo istorija kartosis?“ (Savo tekste žodį „Holokaustas“ rašau didžiąja raide, o citatas palieku, kokias radau.)
Čia reikia pabrėžti, kad aptariamas tekstas lietuviškai pasirodė keliuose interneto leidiniuose, tačiau visur tai buvo copy/paste komandomis atlikti perspausdinimai iš pradinio vertimo.
Lietuviškas pavadinimas vertė manyti, kad T. Snyderis siūlo mainus: Lietuvos vyriausybė turi įvertinti Holokaustą, o tada visi Lietuvos išleisti tarptautiniai arešto orderiai bus besąlygiškai vykdomi tose šalyse, kurios tokius orderius pripažįsta.
Yale profesoriaus pasiūlyta schema man pasirodė korupcinė – jūs atlikite ideologinę viešųjų ryšių akciją, ir mainais pelnysite tai, kad kitos valstybės laikysis tarptautinių įsipareigojimų.
Kaip jis, būdamas tiktai profesorius, gali tokius dalykus garantuoti?
Toliau – dar gražiau. Pirmojoje pastraipoje perskaičiau, kad, anot T. Snyderio, „kai Lietuvos valdžia vis pabrėžia sovietų nusikaltimus, kartais net nepaisydama akivaizdžių progų pažymėti holokausto mastą Lietuvoje, sunku iš Vakarų sulaukti supratimo dėl sovietinių represijų“.
Mano požiūriu, supratimas yra supratimas. Pavyzdžiui, net ir kine matydamas, kaip dega benzinu aplietas žmogus, aš kažkiek suprantu jo siaubingas kančias, ir tasai supratimas neištinka mainais už kažką (vietoje žodžio „supratimas“ šiuo atveju labiau tiktų žodis „įsijautimas“ arba tiesiog „atjauta“, kitiems gal suprantamesnis žodis „empatija“).
Kitas pavyzdys. Manau, kad neturi prasmės toks mainų pasiūlymas: jūs pripažinkite, kad dabar jau negyvas Drąsius Kedys, kuris įtariamas dviejų žmonių nužudymu, buvo narkomanas, o mes tada pripažinsime, kad su juo galėjo susidoroti pedofilų gauja. Dalykai, apie kuriuos kalbama, yra įtarimai, ir kiekvieną iš jų reikia įrodyti atskirai. Vieno iš jų patvirtinimo negalima gauti mainais už kito pripažinimą.
O T. Snyderis siūlo logikos ir teisės požiūriu neįmanomus mainus: pripažinus Holokausto mastą Lietuvoje, kažkas staiga ims suprasti, kad sovietai Lietuvoje irgi padarė nusikaltimų. Bet intuityviai jaučiame, kad Yale profesoriaus siūlomi veiksmai įmanomi kitokio pobūdžio erdvėse – ideologijos, viešųjų ryšių.
Rimtai pažiūrėję į T. Snyderio pasiūlymus, turėtume pripažinti, kad „Vakarai“ apie kuriuos jis kalba („... sunku iš Vakarų sulaukti“), yra veidmainiški: jie arba supranta ir mainais už tai kažką pripažins, arba nesupranta, bei jeigu Lietuva padarys tam tikrus dalykus, „Vakarai“ veidmainiškai pavaizduos, kad suprato.
Beje, iš Lietuvos irgi nereikalaujama didelio supratimo. Pakaktų, jeigu ji be didelio supratimo atkartotų, ką jai pataria kiti – tarkime, T. Snyderis.
Viskas kitaip, nei ką tik rašiau
Perskaičius teksto originalą anglų kalba pasidarė dar įdomiau. Pasirodė, kad daug kas yra atvirkščiai – tai, ką galima suprasti kaip T. Snyderio patarimus lietuviams, iš dalies yra pačių lietuvių sugalvoti ir Yale profesoriui primesti teiginiai.
Lietuviško vertimo pavadinimas yra kažkieno sugalvota interpretacija – „T. Snyderis: neįvertinus holokausto Lietuvoje, V. Golovatovo istorija kartosis?“ Sakinys lengvai suprantamas – čia yra autoriaus pavardė, jam priskirtas teiginys ir klaustukas, kuris teiginį paverčia klausimu autoriui ir skaitytojams.
Tas klaustukas panašus į provokuojamą mirktelėjimą: ar tai jūs, pone Snyderi, siūlote mums korupcinius mainus? Jūs, pasirodo, esate toks?
Štai originalo pavadinimas: „Neglecting the Lithuanian Holocaust“. Daug negalvojęs tai išverčiau taip: „Holokausto Lietuvoje ignoravimas“. „Google“ man pataria naudoti stipresnį išsireiškimą: „Panieka Holokaustui Lietuvoje“.
Lietuviai sugalvojo ir mano jau cituotą pirmąją teksto pastraipa. Tai viso labo tiktai teksto pagrindinės minties, kaip ją suprato redaktoriai, santrauka arba anonsas.
Apibendrinkime – teksto pavadinimas ir pradžia yra lietuviško mintijimo simptomas. Profesoriaus patarimus redaktoriai palaikė korupcinio sandėrio pasiūlymu ir apsidraudė ironišku klaustuku.
„Pusė narystės NATO“
Pateiksiu pavyzdį, kada „Vakarų“ korupcinės intencijos Lietuvoje buvo sutiktos su džiaugsmu ir šauktukais.
Pamenu, prieš daugiau nei dešimtmetį viena iškili konservatorė, dabar Tėvynės Sąjungos – Lietuvos krikščionių demokratų įtakinga veikėja (pavardė, kaip sakoma, redakcijai žinoma) nesigėdijo sakyti, kad „Williams International“ atėjimas į Lietuvą prilygsta „pusei narystės NATO“. Įsileidai amerikiečius – vieną koją įkėlei į Šiaurės Atlanto sąjungą. Kitaip tariant, „Williams“ pakvietimas prilygintas kyšiui, kurį reikia duoti Amerikai.
Panašios mintys lietuvių galvose kyla todėl, kad „Vakarai“ traktuojami kaip „kitokie lietuviai“ – tokie, su kuriais galima susitarti tik pagal taisyklę „aš tau – tu man“.
Gana savižudiška interpretacija, kadangi iš anksto abejojama, kad „Vakarų“ veiksmai gali būti pagrįsti principais. „Vakarams“ reikia įtikti, nes abejojama, kad jie gali būti teisingi.
T. Snyderio „punktai sakymų“
Ką iš tiesų parašė T. Snyderis, kad lietuviai pasišaipė iš to kaip iš korupcinio pasiūlymo? Po lietuvių sugalvoto pavadinimo ir santraukos eina autoriaus tekstas.
T. Snyderis pradeda:
„Liepos pradžioje ant Panerių miške pastatyto paminklo nužudytiems 72 tūkst. žydų užrašyti rusiški žodžiai „Hitleris buvo teisus“. Ant šalimais stovinčio paminklo atsirado vulgarus užrašas apie kompensaciją, kurią Lietuvos Vyriausybė mokės nužudytųjų žydų palikuonims“.
Toliau jis glaustai atpasakoja Lietuvos žydų istoriją. Profesorius rašo apie tarpsnį, kada nacių Vokietija užpuolė sovietus:
„Vokiečių paskleista mintis, prilyginanti žydus sovietų režimui, pasiūlė atpirkimo ožį ir leido lietuviams atsigriebti už pažeminimą ir kančias, patirtas sovietų valdymo metu. Tai buvo išeitis ir tiems, kurie anksčiau kolaboravo su sovietų režimu. Vokiečiai taip pat priglaudė ir tuos lietuvių nacionalistus, kurie buvo pabėgę nuo sovietų: būtent jų ir vokiečių bendradarbiavimas leido pogromams peraugti į masinius šaudymus.
Masinės Vilniaus žydų žudynės negalėjo įvykti be lietuvių pagalbos: Vokietija neturėjo pakankamai žmonių“.
Dėl paskutinio teiginio galiu tiktai gūžtelėti pečiais: lietuvių dalyvavimas nekelia abejonių, tačiau aiškinimas, kad Vokietija neturėjo išteklių baudžiamosioms operacijoms, skamba keistokai („the Germans did not have enough men for the job“).
Apie žydų santykį su sovietų rėžimu rašė įvairūs lietuvių autoriai, tarp jų – Kęstutis Girnius („Lemtingi 1941-ieji: Holokausto Lietuvoje prielaidų klausimu“). T. Snyderis nurodo vieną iš Holokausto veiksnių: „...vokiečių paskleista mintis, prilyginanti žydus sovietų režimui“. Tokia formuluotė atrodo per daug paprasta. Lietuvių požiūrį į žydus formavo ne vien vokiečių propaganda. Kitas klausimas – kažin kokiomis priemonėmis vokiečiai galėjo „skleisti mintis“ iki 1941 m. birželio 22 d.? Telepatiškai?
Štai pastraipa, kurioje T. Snyderis Holokausto temų neišmanymą prikiša Vakarų Europos bei JAV žiniasklaidai:
„Kodėl tokios vietos išniekinimas lieka mūsų nepastebėtas? Kai 2009 m. pabaigoje nuo Aušvico vartų buvo pavogtas „Arbeit macht frei“ ženklas, kilo tarptautinis skandalas, o vagys (švedų neonacis ir du jam talkinę lenkai) buvo sulaikyti. Galbūt Vakarų Europos ir JAV žurnalistai bei redaktoriai nesieja Panerių su holokaustu. Mūsų vaizduotėje dominuoja Aušvicas, nors kur kas daugiau žydų buvo nušauti tokiose vietose kaip Paneriai nei nužudyti dujų kamerose“.
O lietuviams kliūva nemažai ironijos:
„Dabartinė Lietuvos Vyriausybė, kuri pabrėžia sovietų nusikaltimus, kartais visgi nepaiso akivaizdžių progų pažymėti holokausto mastą Lietuvoje bei pripažinti lietuvių vaidmenį masiniuose žydų šaudymuose jos teritorijoje. Lietuva veikiausiai daug energingiau informuotų pasaulį apie vandalų išpuolį Genocido aukų muziejuje, kurio ekspozicija skirta sovietų valdžios represijomis“.
Teisingos ir neteisingos pranašystės
T. Snyderis pasirodė esąs pranašas. Aptariamas jo tekstas anglų kalba pasirodė liepos 25 d., o liepos 26 d. buvo pranešta apie galimą vandalizmo aktą prie Genocido aukų muziejaus Vilniuje:
„Lietuvos genocido aukų muziejų, esantį Aukų gatvėje, prižiūrintis darbuotojas nukritusį kryžių rado antradienio popietę. Vyras stebėjosi, kad anksčiau praūžusios audros kryžiaus nenulaužė, o po gana ramios nakties paminklo viršūnėje pastatytas kryžius atsidūrė ant žemės.
Ištirti, ar tai ne vandalų darbas, pirminiais duomenimis, į policijos pareigūnus nebuvo kreiptasi“.
Dėl lietuvių reakcijos T. Snyderis akivaizdžiai suklydo. Atrodo, kad nebuvo net pranešta policijai – tai ką jau kalbėti apie žinios paskleidimą visam pasauliui?
Kodėl atsiranda lietuviškos interpretacijos?
Niekur T. Snyderio tekste neradau vietos, kurią būtų galima interpretuoti taip: „neįvertinus holokausto Lietuvoje, V. Golovatovo istorija kartosis“.
Kaip minėjau, tai yra lietuviška interpretacija su gudriu „mirktelėjimu“ – klaustuku.
Kodėl tokios interpretacijos atsiranda?
T. Snyderio tekste akcentai sudėlioti taip, kad Lietuvos vyriausybė atrodo vengianti pripažinti Holokausto Lietuvoje mastą ir lietuvių dalyvavimą žydų žudynėse.
Tоkie ne kartą girdėti priekaištai sukelia beveik savaimines reakcijas. (Bent jau man tai panašu į Žalčio priekaištą Eglei, kad ši nesunešiojusi geležinių kurpių.)
Kai kas į tai reaguoja, „mirksėdamas“ klaustukais ir perkurdamas T. Snyderio teksto pavadinimą taip, kad tai ima skambėti kaip atviras korupcinių mainų pasiūlymas. (Redaktoriaus darbas man žinomas – gali būti, kad ir aš ką nors panašaus būčiau sukurpęs. Pavadinimas ir pirmoji pastraipa turi „vežti“.)
T. Snyderis iš tiesų atsargesnis – jis pataria stengtis, bet mainų negarantuoja.
Įdomu, kad nuoroda į anglišką originalą patalpinta tinklalapyje, kurio kūrėjai aršiai pasisako prieš nacių ir sovietų nusikaltimų sulyginimą. T. Snyderio tekste tiesioginio sulyginimo nėra – jis tik pataria lietuviams kalbėjimo apie Holokaustą mastą prilyginti kalbėjimui apie sovietų nusikaltimus.
Kaip jau rašiau, T. Snyderio patarimų tonas žadina tam tikras reakcijas, kurių negalėjau nepastebėti ir savyje. Reakcijos silpnos, bet vis dėlto jas verta paminėti kaip „neargumentuotą subjektyvumą“.
Nagrinėdamas T. Snyderio tekstą, vienu metu pajutau beviltišką nuovargį. Kilo noras įsijungti paišyklę ir pripiešti Yale profesoriui ragus.
SUSIJĘS TEKSTAS
Žydai: Lietuvos valdžia dangsto Panerių kapavietės išniekinimą
