Apie mobingą – intensyvų psichologinį smurtą taikomą prieš darbuotojus, Lietuvoje daugiau užsiminta po kelių tragiškų atvejų medicinos sektoriuje – ne vienas medikas neatlaikęs vadovų ar kolegų taikomo spaudimo galiausiai nusižudė.
Ypač daug dėmesio susilaukė atvejis Šiauliuose – 2021 m. gegužės pradžioje nusižudė jauna Respublikinėje Šiaulių ligoninėje dirbusi gydytoja anesteziologė. Kaip vėliau paaiškėjo, 36-erių gydytoja buvo neteisėtai atleista iš darbo. Ligoninė tuo metu kaltino ją dokumentų klastojimu – kaip vėliau nustatė darbo ginčų komisija, tokie kaltinimai buvo nepagrįsti. Artimųjų teigimu, gydytojos savižudybę galėjo nulemti neteisėtas atleidimas ir patiriamas psichologinis smurtas. Buvo žinoma, jog gydytoja rinko įrodymus apie ligoninėje vykdomą mobingą.
Ir tai ne vienintelis panašus įvykis. 2019 metų spalį nusižudė Respublikinės Vilniaus universitetinės ligoninės (RVUL) traumatologas. Jis buvo jaunas, virš 30 metų amžiaus vyras, dviejų mažamečių vaikų tėvas. Po savaitgalio budėjimų vyras namuose rastas be gyvybės ženklų. Ši žinia ligoninės kolektyvą pribloškė – į jauną traumatologą buvo dėta daug vilčių, jam žadėtos puikios karjeros perspektyvos.
Jaunasis gydytojas kolegoms skundėsi dėl vadovybės vykdomo persekiojimo, nuolatinio spaudimo rinktis tarp darbo ir šeimos ir pažeminimo. Gydytojo kolegos pasakojo, jog jis buvo itin kruopštus, perfekcionistas.
Vis dėlto, mobingas jokiu būdu nėra būdingas tik medicinos sektoriui – psichologinio persekiojimo auka gali tapti bet kuris darbuotojas. Naujienų portalas tv3.lt anksčiau pranešė apie vis dažnesnius darbo teisių pažeidimus transporto sektoriuje.
„2023 m. skirtų baudų arba administracinių nurodymų suma – virš 515 tūkst. Eur. Tai 1,9 karto daugiau nei buvo skirta baudų per 2022 m. “ – anksčiau teigė LR vyriausiojo valstybinio darbo inspektoriaus pavaduotojas Dalius Čeponas
Pavyzdžiui, praėjusių metų rugsėjo 12 d. Lietuvos vežėjų profesinė sąjunga savo „Facebook“ paskyroje pranešė apie atvejį, kuomet darbuotojui iš įmonės „Hegelmann transporte“ pavyko prisiteisti virš 10 tūkstančių eurų neišmokėtų dienpinigių. Įraše rašoma, jog darbuotojas gaudavo kur kas mažesnius dienpinigius negu buvo rašoma įmonės algalapiuose. Be to, įmonė mažindavo dienpinigius už vilkiko stovėjimą aikštelėse ir uosto mokesčius. Naujienų portalas tv3.lt bandė susisiekti su įmone „Hegelmann“ dėl komentaro, tačiau jo taip ir nesulaukėme.
Kitais atvejais darbo teisių pažeidimai nulemia ir negrįžtamus sveikatos sužalojimus
„Darbdavys liepė eiti tvarkyti automobilį, atsikabino kažkokia detalė. Detalė trenkėsi į darbuotojo veidą, žmogus apako. Darbuotojui tuomet sakė – išgerk vaistų, pagulėk ant kušetės, o po to žiūrėsim kaip bus. Ir taip viskas buvo palikta, kol įmonės savininko sūnus nenuvyko pažiūrėti į vietą ir nepamatė, kaip viskas yra blogai. Tada iškvietė greitąją, bet kas iš to. Žmogus buvo išmestas iš darbo, dabar sėdi namuose ir turi neįgalumą. Nieko darbuotojui nebuvo išmokėta“, – anksčiau naujienų portalui tv3.lt pasakojo Lietuvos profesinių sąjungų aljanso vadovas Andrius Cuzanauskas
Transporto sektorius yra kiek išskirtinis pagal darbo pobūdį – vilkikų vairuotojai didžiąją dalį laiko praleidžia vieni savo vilkikuose, be to, apie 70 proc. darbuotojų yra užsieniečiai. Tad atrodytų, jog vykdyti psichologinį spaudimą šiame sektoriuje turėtų būti sunkiau – juk darbuotojai ir vadovai dažnai vienas kito nemato.
Tačiau pagal Lietuvos mokslų tarybos projektą (Projekto finansavimą skyrė Lietuvos mokslo taryba (LMTLT), sutarties Nr. S-ST-23-220), Vytauto Didžiojo universiteto Ekonomikos ir vadybos fakulteto magistrantės Simonos Domarkaitės atliktas tyrimas rodo visai kitokią realybę – apklausus 440 transporto sektoriaus darbuotojų paaiškėjo, jog beveik pusė apklausos dalyvių buvo nukentėję nuo vadovų ir bendradarbių įžeidimų bei patyčių, o penktadalis patyrė ilgai ir sistemingai trunkantį psichologinį smurtą – mobingą.
Apie mobingą transporto sektoriuje kalbamės su šio tyrimo vadove, kovos su mobingu eksperte, Vytauto Didžiojo universiteto Ekonomikos ir vadybos katedros profesore Jolita Vveinhardt.
Pirmiausia, kaip paprastai galėtumėte paaiškinti, kas yra mobingas – kuo tai skiriasi nuo pavienių replikų, ar kokių užgauliojimų?
Paprastai kalbant, tai yra ilgai besitęsiantis intensyvus psichologinis smurtas. Pavienės replikos irgi gali būti pavadintos psichologiniu smurtu, tačiau mobingas išsiskiria tuo, kad tie smurto atvejai yra sistemingi – vyksta nuolatos ir ilgą laiką. Pikta replika gali įskaudinti, bet jei replikos nesikartoja, skausmas praeina.
Mobingo atveju tas skausmas yra nuolatinis, trunka ilgai. Nuolatinis stresas, skausmas išsekina ir žmogus nebeištveria, palūžta. Todėl mobingą dar galima pavadinti psichologiniu terorizavimu. Visi teroristai siekia kokio nors tikslo. Darbe tuo tikslu gali būti konkurento, kažkuo erzinančio kolegos ar pavaldinio pašalinimas, noras atleisti iš darbo be išeitinės kompensacijos ir t.t.
Kaip manote, ar Lietuvoje darbuotojai ir darbdaviai supranta, kas yra mobingas, ar vis dėlto trūksta žinių, norint atpažinti mobingo atvejus?
Yra darbdavių, kurie supranta. Suprantančius ir nesuprantančius labai lengva atskirti. Jeigu pasamdė lektorių ir džiaugiasi, kad viską padarė, greičiausiai – nesupranta. Bet, sprendžiant iš to, kad man vis dažniau skambina patys darbdaviai ar personalo specialistai, supratimas didėja. Labiausiai džiugina, kai supratimas ateina ne po to, kai darbuotojai pradeda rašyti skundus Valstybinei darbo inspekcijai ar žurnalistams.
Vytauto Didžiojo universiteto Ekonomikos ir vadybos fakulteto magistrantė Simona Domarkaitė atliko tyrimą apie psichologinio smurto ir mobingo protrūkius Lietuvos kelių transporto įmonėse. Jūs buvote tyrimo vadovė. Gal galite daugiau paaiškinti apie šį tyrimą – metodiką, tikslus, gal buvo kokių itin įsimintinų, ar netikėtų detalių?
Simona pati dirba transporto sektoriuje, todėl džiaugiuosi jos drąsa imtis tokios jautrios temos. Džiaugiuosi, kad ir tų įmonių vadovai, kurie įsileido, supranta, kad psichologinis smurtas bet kokia jo forma kenkia verslui.
Mes siekėme išsiaiškinti, kaip skirtingos psichologinio smurto formos (tarp jų ir mobingas) susijusios su darbuotojų ketinimais keisti darbą. Anketas pildė eiliniai darbuotojai, vadybinis personalas, papildomai buvo atliekami interviu. Prie anketų platinimo vairuotojams labai prisidėjo Lietuvos vežėjų profesinė sąjunga, jiems norėčiau padėkoti.
Kalbėti apie tyrimą galima daug ir ilgai, bet pagrindinės darbuotojų nepasitenkinimo ir ketinimo išeiti iš darbo priežastys susijusios su netinkamu vadovavimu. Tai yra, neteisingai paskirstomi darbo krūviai, neetiškas, įžeidžiantis ar seksualinio priekabiavimo požymių turintis elgesys.
Kaip bendrai galėtume vertinti mobingo paplitimą transporto sektoriuje? Ar mobingas transporto sektoriuje – dažnas reiškinys?
Jeigu bandytume atsistoti į mobingą išgyvenančio žmogaus „batus“ – tai ir tas vienas atvejis yra katastrofa. Pastarasis tyrimas parodė, kad mobingą buvo patyrę du iš dešimties. Dar du iš dešimties informavo apie ilgiau ar trumpiau trukusį psichologinį smurtą, kuris nepriskiriamas mobingui. Daug tai ar mažai? Man atrodo, kad labai daug.
Tyrimo metu buvo apklausta 440 vairuotojų. Gal pastebėjote kokių nors dažniausių priežasčių, kodėl darbuotojai jautėsi prastai, galiausiai išėjo iš darbo?
Kaip jau minėjau, pagrindinės problemos buvo susijusios su vadovavimu. Tai yra, darbuotojo galimybes viršijančios užduotys, vadovų piktnaudžiavimas, nesaugumas ir prastėjanti psichologinė bei fizinė savijauta. Tai yra kompleksas tarpusavyje susijusių priežasčių, kurias įvardijo apie pusę kito darbo ieškančių žmonių.
Pastebima, jog mobingą gali vykdyti ne tik vadovas, bet ir kiti darbuotojai. Kuris variantas dažniau pastebimas transporto sektoriuje?
Mes išskyrėme keturias nukentėjusiųjų grupes. Tai yra, nukentėjusius nuo to paties rango pavienių bendradarbių, grupės bendradarbių, pavienių vadovų ir vadovų, kurie buvo pasitelkę pavaldinius. Procentine išraiška šios grupės buvo labai panašios.
Apie mobingo pavojus Lietuvos visuomenėje daugiau pradėta kalbėti po savižudybių medicinos sektoriuje. Kuo išsiskiria (ar yra panašus) transporto sektorius, lyginant su kitais?
Medicina sulaukia daugiau mokslininkų ir visuomenės dėmesio, todėl gali susidaryti įspūdis, kad kitose profesijose problemų mažiau.
Mobingas transporto sektoriuje apskritai mažai tyrinėtas. Ne tik Lietuvoje, todėl sudėtinga daryti plačiai siekiančius apibendrinimus. Vis dėl to tam tikrų bendrų dalykų galima pastebėti. Vienas iš jų – savita kultūra, kuri, jeigu taip galima sakyti, pasireiškia mažiau rafinuotu bendravimo stiliumi ir vadovų elgesiu su pavaldiniais. Be to, neetiškų santykių pavyzdį rodo vadovybė. Matyt neatsitiktinai kai kurie respondentai nurodė, kad psichologinis klimatas pagerėtų pakeitus įmonės vadovą.
Su kokiomis smurto formomis dažniausiai susiduria šio sektoriaus darbuotojai? Tai daugiau psichologinis smurtas, ar pasitaiko ir fizinio smurto atvejų?
Panašiai kaip ir kituose sektoriuose. Tai yra bendravimas pakeltu tonu, piktybiška kritika, apkalbos, demonstratyvus vengimas bendrauti, piktnaudžiavimas skiriant užduotis. Fizinis smurtas, pavyzdžiui, mėlynė paakyje, yra lengviau įrodomas nei psichologinis, todėl darbe to vengiama.
Dažniau apsiribojama grasinimais primušti, nužudyti, išprievartauti ar įrodymų nepaliekančiais fiziniais kontaktais. Reikia suprasti, kad mobingas nėra spontaniškas bendradarbių „pasimojavimas kumščiais“. Tai yra apgalvota bauginimo ir provokavimo strategija, todėl pati auka gali būti išprovokuota pakelti kumščius.
Kiek žinome, daugelis darbuotojų transporto sektoriuje – užsieniečiai. Gal dėlto jiems lengviau tapti mobingo aukomis?
Mobingas įprastai vyksta aplinkoje, kur žmonės priversti didžiąją darbo dienos dalį praleisti kartu. Pavyzdžiui, viename kabinete ar pastate, kur sunku išvengti priekabiautojų. Dauguma užsieniečių dirba vairuotojais, tad jų situacija šiuo atžvilgiu skiriasi. Bet nuo psichologinio smurto, ypač kai esame taip susisaistę elektroninio ryšio priemonėmis, neapsaugotas niekas.
Mobingas darbo kodekse ar kituose teisės aktuose nėra apibrėžiamas. Kaip manote, ar reikėtų tikslesnio apibrėžimo darbo kodekse – galbūt tai teisinė spraga?
Kaip jau minėjau, ir pavienius užgauliojimus, ir mobingą galime pavadinti smurtu, tačiau jų žala ir pasekmės fizinei ir psichologinei sveikatai skiriasi. Mokslininkai tuos dalykus skiria, mobingo aukas gydantys medikai skiria. Kitų Europos šalių įstatymų leidėjai irgi skiria.
Net ir kariaujanti Ukraina sugebėjo rasti laiko, apibrėžė mobingą įstatyme ir numatė konkrečias sankcijas. Mūsų įstatymų leidėjai kažkodėl to bijo.
Ką pirmiausia reikėtų daryti, įtariant mobingo atvejį darbe?
Neapsimesti, kad problemos nėra ir nesitikėti, kad ji išsispręs savaime. Ši taisyklė galioja visiems. Ir mobingo taikiniui, ir jo artimiesiems, ir konfliktą stebintiems kolegoms, ir vadovams.
Apskritai, mes kalbame apie tai, kaip turėtų elgtis auka, ką turėtų daryti darbdavys, bet pamirštame tuos, kieno rankose yra didžiausia galia. Bendradarbius. Ten, kur kolegos nesėdi sukišę galvas į smėlį, konfliktai į mobingą neperauga.
